Urantija > Urantijos Knyga > II DALIS. Vietinė visata > 53 Dokumentas. Liuciferio maiš... > 3. Liuciferio manifestas >

3. Liuciferio manifestas

(603.2) 53:3.1 Kad ir kokia buvo neramumo kilmė Liuciferio ir Šėtono širdyse, bet galutinis prasiveržimas įgavo Liuciferio Laisvės Deklaracijos formą. Maištininkų reikalą išdėstė trys pagrindiniai punktai.

(603.3) 53:3.2 1. Visuotinio Tėvo Tikrovė. Liuciferis tvirtino, kad Visuotinis Tėvas realiai neegzistuoja, kad fizinė gravitacija ir erdvės energija nuo visatos yra neatskiriamos, ir kad Tėvas yra mitas, kurį sugalvojo Rojaus Sūnūs tam, kad Tėvo vardu visatas jie galėtų valdyti. Jis neigė tai, jog asmenybė yra Visuotinio Tėvo dovana. Jis net užsiminė, jog užbaigtieji yra išvien susimokę su Rojaus Sūnumis tam, kad įsiūlytų apgavystę visai kūrinijai, kadangi sugrįžę jie niekada nepateikdavo aiškios sampratos apie Tėvo realią asmenybę, kokia ji yra matoma Rojuje. Jis spekuliavo tuo, jog garbinimą vadino neišmanymu. Kaltinimas buvo radikalus, siaubingas, ir šventvagiškas. Būtent šitas niekingas užbaigtųjų užsipuolimas be jokios abejonės turėjo įtakos kylantiesiems piliečiams, tuo metu buvusiems Jeruseme, kad visiems maištininkų pasiūlymams jie tvirtai ir ryžtingai pasipriešintų.

(603.4) 53:3.3 2. Sūnaus Kūrėjo—Mykolo—visatos valdymas. Liuciferis reikalavo, jog vietinės sistemos turi būti autonomiškos. Jis protestavo prieš Mykolo, Sūnaus Kūrėjo, teisę prisiimti Nebadono aukščiausiąją valdžią hipotetinio Rojaus Tėvo vardu ir iš visų asmenybių reikalauti, kad pripažintų ištikimybę šitam nematomam Tėvui. Jis tvirtino, jog visas garbinimo planas yra gudri užmačia, skirta tam, kad būtų išaukštinti Rojaus Sūnūs. Mykolą jis sutiko pripažinti savo tėvu-Kūrėju, bet ne savo Dievu ir teisėtu valdovu.

(603.5) 53:3.4 Kuo aršiausiai jis užsipuolė Dienų Senųjų—“svetimų valdovų”—teisę kištis į vietinių sistemų ir visatų reikalus. Šituos valdovus jis pasmerkė kaip tironus ir uzurpatorius. Jis ragino savo pasekėjus patikėti, jog nė vienas iš šitų valdovų negalėtų padaryti nieko, kad įsikištų į grynai vidinį valdymą, jeigu tiktai žmonės ir angelai turėtų drąsos atkakliai ginti savo teises ir drąsiai reikalauti savo teisių.

(603.6) 53:3.5 Jis tvirtino, jog Dienų Senųjų vykdytojai negalėtų veikti vietinėse sistemose, jeigu tiktai savo teises į nepriklausomybę pareikštų vietinės būtybės. Jis aiškino, jog nemirtingumas nuo sistemos asmenybių yra neatskiriamas, jog prisikėlimas yra natūralus ir automatinis, ir jog visos būtybės gyventų amžinai, jeigu ne Dienų Senųjų nuosprendžių įvykdytojų savavališki ir neteisingi veiksmai.

(604.1) 53:3.6 3. Visuotinio kylančiųjų mirtingųjų mokymo plano užsipuolimas. Liuciferis tvirtino, kad per daug laiko ir energijos yra išeikvojama tokiam planui, pagal kurį kylantieji mirtingieji taip išsamiai yra mokomi visatos administravimo principų, principų, kuriuos jis laikė neetiškais ir neprotingais. Jis pasisakė prieš amžius trunkančią programą rengiant erdvės mirtinguosius kažkokiam nežinomam likimui, ir užbaigtųjų korpuso buvimu Jeruseme rėmėsi kaip įrodymu, jog šitie mirtingieji buvo praleidę amžius ruošdamiesi kažkokiam grynai išgalvotam likimui. Su panieka jis pažymėjo, kad užbaigtųjų likimas niekuo nėra šlovingesnis, nes jie yra sugrąžinami į kuklias sferas, kurios yra tokios pačios kaip ir jų kilmės sferos. Jis užsiminė, kad juos suvedžiojo per didelė disciplina ir ištęstas mokymas, ir kad tikrovėje jie yra savo mirtingųjų bičiulių išdavikai, nes dabar jie bendradarbiauja šioje užmačioje, jog visą kūriniją pavergtų prasimanymai apie mitinį amžinąjį likimą kylantiesiems mirtingiesiems. Jis gynė savo nuomonę, jog kylantieji turėtų turėti individualaus atsiskyrimo laisvę. Jis metė iššūkį visam mirtingųjų kilimo planui ir pasmerkė visą mirtingųjų kilimo planą, kaip jį remia Dievo Rojaus Sūnūs ir pritaria Begalinė Dvasia.

(604.2) 53:3.7 Ir būtent su tokia Laisvės Deklaracija Liuciferis pradėjo savo tamsos ir mirties orgiją.