Dėsniai > Artiname tos tikrovės patyrimą... >

Artiname tos tikrovės patyrimą, kuriai atsiveriame dėmesiu, jauduliu.

Asmenybės turi laisvą valią rinktis. Vienos dabarties akimirkos tikrovėje yra daug.. ir net visos versijos tikrovių kurios kaip karoliukai veriamos žmogaus susikuriančio patyrimą laike. Tačiau kaip tas pasirinkimas vyksta tarp tų karoliukų? Kaip pasireiškia laisva valia? Kokie požymiai besikeičiančių proto nuostatų, kurie rodo kad artinsis jau vienokia ar kitokia tikrovė?

Tai dėmesio, fokuso, ar jaudulio skyrimas reiškiniui, situacijai. Mus būna jaudina, ir dėmesį mes kreipiam dvejopiems dalykams - tai siektinoms svajonėms, ir vengtinoms baimėms. Bet kas abiem būdinga - kad abiem skiriame dėmesį ar jaudinamės dėl jų. Tai nuobodulio mums nekelia.

Greičiausiai atoveiksmį, kai kurie patiria sapnuodami naktį. Susapnuojama tai kas mus jaudino dar užmigimo akimirką - vieniems graži ateities svajonė, kuri dar kol kas nėra įgyvendinta, kitiems baimės kurios gąsdina ir kurių norima išvengti.. kartu patiriant jaudulį jų grėsmės. Sapne visa tai įvyksta labai greitai - nes sąmonė gali vienu metu susikoncentruoti tik viena mintimi, viena vibracija.

Realiame pasaulyje įvykiai įvyksta ne taip greitai kaip sapnuose. Čia mes gebame viename žemiškajame prote turėti daug svajonių, daug baimių ir daug įvairių sampratų vienų sąveikos su kitomis. Todėl turi būti išpildytos visos sąlygos, kurias pats žmogus susikūrė, kurias vis palaiko kiekvieną akimirką, arba laukiama artimiausio atsivėrimo tarp visų tų suformuotų nuostatų. Tarkime gali praeiti mėnuo, metai ar pora kol išsipildo viena kilusi idėja su atsivėrimu patirti vieną ar kitą išgyvenimą pasaulyje.

Žmonės besidomintys dvasiniais dalykais, galbūt yra sąmoningesni, labiau save stebintys. Kiti tarsi skrieja ant bangos, su emociniais pakilimais ir nuosmukiais. O tai kas jaučiama, kas jaudina ar ne jau nebepastebima tiek sąmoningai. Koncentruojamasi tik į žodžius ar įvykius, reiškinius bet ne jausmus - pojūčius. Pradėjus įvairias savistabos praktikas ir žinant elementarius dėsningumus, daug sąmoningiau pastebimos visos nuostatos ir tai kas iš tikro jaudina, kas ne. Kitaip sakant kokios link tikrovės mes artėjame.

Žinojimas - išlaisvina. Šio dėsnio žinoti nebūtina tiems kurie tyru protu gyvena širdimi, naudodami protą tik kaip įrankį. Nes žodžiais neįvardindami jie jau taikytų tą patį dėsnį praktiškai. Tuo tarpu kiti pasiklysta tarp gausybės proto nuostatų ir nebesusigaudo tai ko iš tikro nori jų širdis, ir kaip tai pasiekti. Taipogi o ir kaip atsikratyti to kas vis išlenda nors atrodytų nėra siektina.

Vien suvokiant sąmoningai kaip tai veikia, kaip ir suvokus kad jūsų rankose yra įrankis leidžiantis pasirinkti realybes neišvengiamai pradėsite sąmoningiau rinktis. Klausimas tik kokiu laipsniu jūs vadovaujatės priimdami sprendimus savo vidine dvasine sąmone, o kokiu jus įtakoja įvairūs išoriški ir paviršutiniai dalykai, galbūt atitraukiantys dėmesį nuo to kas jums iš tikro svarbu.

Žmogus gali įsiklausyti į save, priartėti prie savęs pažinimo ir žinoti ko jis iš tikro nori - kiekvieną realią akimirką. Arba nenorėdamas atsigręžti į savo vidų, dėmesį toks žmogus stengsis išblaškyti išorinėmis dėmesio atitraukimo priemonėmis: televizija, muzika, susigalvotu prasmės neturinčiu hobiu kaip koks kompiuterinis žaidimas. Nors ta pati veikla gali būti naudojama ir dėmesiui atitraukti, ir sąmoningai suvokiant savo atliekamą veiklą.

Kaip pavyzdį paimkime kokią nors ligą. Ar ji jus jaudina? Jeigu tikrai nenorėtumėte jos patirti - ji jums keltų nuobodulį. Kitais žodžiais tariant jokio jaudulio. Panašiai jaučiasi žmonės jau daug kartų sirgę ta pačia liga, jeigu sirgimas ta liga jiems neatneša jokių gerų dalykų (kaip pvz artimųjų rūpestis ir dėmesys), tuomet jiems jau nuobodi ta liga. O galbūt žmogus jau sirgo gripu keturias savaitės.. jau ir nuo darbo pailsėjo, ir artimųjų dėmesio susilaukė pakankamai, norima grįžti prie darbų... tad pati liga jau jo nebejaudina, tapo nebeįdomi.. žmogus pasveiksta.

Kitas momentas - kad tas jaudulys, džiuginančiai jaudinantis jaudulys - yra fizinė manifestacija jūsų aukštesniojo aš į jums suprantamą kalbą kas yra tikrasis jūs pats. Pvz kelionė į Egiptą ar į Indiją? Paprastai kiekvienas žmogus jaus didesnį jaudulį tik į vieną kelionę - o tai savotiškas žmogaus vedimas iš vidaus. Pasirenkant veikti pagal tai kas jus džiuginančiai jaudina, jūs vis labiau artėsite ir į kitus patyrimus susijusius su tuo kas atneš dar daugiau džiaugsmo į jūsų gyvenimą. Ir visi tie įvykiai kurie jus labiau jaudina nei kiti, yra tas kelias kuriuo einant įvykiai daug lengviau ir greičiau susiklosto nei einant kitu keliu. Kitais žodžiais tariant "tai yra trumpiausias kelias į save".

Dar kitas momentas - žmonės kurie sakosi nieko nenorintys. Tuomet jų gyvenime pradeda įvykti vienas po kito įvykiai parodantys jiems ko jie visgi nenori, tam kad atrastų tai ko nori.

Šį dėsningumą taip pat galima įvardinti taip: Apie ką mąstome, kur nukreipiame savo dėmesį, tą stipriname, tam ir skiriame energiją. Tuomet tai perauga į įvykius ar situacijas.