3. Visatos Sūnūs ir Dvasia

(368.1) 33:3.1 Nors ir persmelkia visas laiko ir erdvės visatas, bet Begalinė Dvasia iš kiekvienos vietinės visatos būstinės veikia kaip specializuotas sukoncentravimas, įgijantis visas asmenybės savybes kūrybinio bendradarbiavimo su Sūnumi Kūrėju metodo dėka. Kai dėl vietinės visatos, tai tokio Sūnaus Kūrėjo administracinė valdžia yra aukščiausioji; Begalinė Dvasia, kaip Dieviškasis Tarnas, yra linkusi iki galo padėti, nors išlieka tobulai lygiavertė.

(368.2) 33:3.2 Salvingtono Visatos Motina Dvasia, Mykolo partnerė, kontroliuojant ir administruojant Nebadoną, yra iš Aukščiausiųjų Dvasių šeštosios grupės, būdama iš tos kategorijos 611.121-oji. Ji savanoriškai pasisiūlė lydėti Mykolą jo išsilaisvinimo iš Rojaus įsipareigojimų proga ir nuo tada visą laiką veikė su juo kuriant ir valdant jo visatą.

(368.3) 33:3.3 Sūnus Šeimininkas yra savosios visatos asmeninis aukščiausiasis valdovas, bet visuose valdymo niuansuose bendras su Sūnumi valdovas yra Visatos Dvasia. Nors visą laiką Dvasia pripažįsta Sūnų aukščiausiuoju valdovu ir suverenu, bet visada Sūnus Dvasiai suteikia lygiavertę padėtį ir valdžios lygybę visuose sferos reikaluose. Visame savo meilės ir gyvybės padovanojimo darbe Sūnų Kūrėją visada ir amžinai tobulai paremia ir jam sumaniai padeda visaišmintė ir visą laiką ištikima Visatos Dvasia ir jos angeliškųjų asmenybių įvairiausia palyda. Toks Dieviškasis Tarnas tikrovėje yra dvasių ir dvasinių asmenybių motina, Sūnaus Kūrėjo visą laiką esantis ir visaišmintis patarėjas, Rojaus Begalinės Dvasios ištikimas ir tikras pasireiškimas.

(368.4) 33:3.4 Sūnus savo vietinėje visatoje veikia kaip tėvas. Dvasia, kaip tą suprastų mirtingieji tvariniai, atlieka motinos vaidmenį, visą laiką padėdama Sūnui ir visą laiką būdama tokia, be kurios visatos valdymas neapsiena. Maišto akivaizdoje tiktai šis Sūnus ir su juo susieti Sūnūs gali veikti kaip išlaisvintojai. Niekada iš tikrųjų Dvasia negali imtis maišto pažabojimo arba valdžios apgynimo užduoties, bet visada Dvasia iš tiesų paremia Sūnų, ko tik jis besiimtų stengdamasis stabilizuoti valdymą ir apginti valdžią pasauliuose, kuriuose vyrauja blogis ir viešpatauja nuodėmė. Tiktai toks Sūnus gali atstatyti jų bendro kūrinio darbą į gėrio padėtį, bet nė vienas Sūnus negali tikėtis galutinės sėkmės be nenutrūkstamo bendradarbiavimo su Dieviškąja Dvasia ir su jos dvasinių padėjėjų, Dievo dukrų, milžiniška gausybe, kuri taip ištikimai ir drąsiai kovoja dėl mirtingųjų žmonių gerovės ir savo dieviškųjų tėvų šlovės.

(368.5) 33:3.5 Sūnui Kūrėjui užbaigus savo septintąjį ir paskutinįjį savęs padovanojimą tvariniu, Dieviškajai Dvasiai periodiškos izoliacijos netikrumai pasibaigia, ir Sūnaus pagalbininkė visatoje amžiams įsitvirtina užtikrintume ir valdyme. Būtent tada, kada, švenčių šventės metu, Sūnus Kūrėjas į sostą įžengia kaip Sūnus Šeimininkas, Visatos Dvasia, prieš susirinkusias gausybes, pirmoji viešai pareiškia ir visuotinai patvirtina, kad ji bus pavaldi Sūnui, prisiekdama ištikimybę ir paklusnumą. Šitas įvykis Nebadone atsitiko tuo metu, kada Mykolas sugrįžo į Salvingtoną po savęs padovanojimo Urantijoje. Niekada anksčiau iki šitos svarbios progos Visatos Dvasia nebuvo pripažinusi savojo pavaldumo Visatos Sūnui, ir tiktai po šito Dvasios savanoriško galios ir valdžios atsisakymo iš tikrųjų buvo galima pasakyti apie šį Sūnų, jog “į jo rankas buvo atiduota visa valdžia danguje ir žemėje.”

(369.1) 33:3.6 Po Kuriančiosios Motinos Dvasios šito pavaldumo pasižadėjimo, Nebadono Mykolas kilniai pripažino savo amžinąją priklausomybę nuo savo partnerės Dvasios, padarydamas šią Dvasią savo visatos sferų bendruoju valdovu, ir pareikalaudamas iš visų savo tvarinių prisiekti šiai Dvasiai tokią ištikimybę, kokią jie buvo prisiekę šiam Sūnui; ir buvo išleista ir išplatinta baigiamoji “Lygybės Deklaracija.” Nors jis ir buvo šitos vietinės visatos aukščiausiasis valdovas, bet šis Sūnus pasauliams paskelbė faktą apie šios Dvasios lygybę su juo visais asmenybės apdovanojimais ir dieviškojo charakterio požymiais. Ir tai tampa transcendentiniu modeliu net ir žemųjų tvarinių iš erdvės pasaulių šeimos organizavimui ir valdymui. Tai yra, tikrai ir iš tiesų, šeimos ir žmogiškosios savanoriškos santuokos institucijos idealas.

(369.2) 33:3.7 Dabar Sūnus ir Dvasia visatai vadovauja didele dalimi taip, kaip motina ir tėvas prižiūri savo sūnų ir dukrų šeimą ir tarnauja savo šeimai. Apie Visatos Dvasią visiškai tiktų kalbėti kaip apie Sūnaus Kūrėjo kuriančiąją kompanionę, o šių sferų tvarinius laikyti jų sūnumis ir dukromis—didžiąja ir šlovingąja šeima, turinčia neapsakomų pareigų ir begalinę globą.

(369.3) 33:3.8 Sūnus inicijuoja kai kurių visatos vaikų sukūrimą, tuo tarpu Dvasia yra visiškai atsakinga už tai, kad sukurtų daugybę dvasios asmenybių kategorijų, kurios dirba ir tarnauja reguliuojamos ir vadovaujamos šitos pačios Motinos Dvasios. Sukuriant kitus visatos asmenybių tipus, tiek Sūnus, tiek Dvasia veikia kartu, ir nė viename kūrybiniame veiksme nė vienas nepadaro nieko nepasitaręs su kitu ir negavęs kito pritarimo.