Urantija > Urantijos Knyga > II DALIS. Vietinė visata > 32 Dokumentas. Vietinių visatų... > 3. Evoliucinė idėja >

3. Evoliucinė idėja

(360.3) 32:3.1 Vienintelis tobulai nusistovėjęs kūrinys yra Havona, centrinė visata, kuri buvo tiesiogiai sutverta Visuotinio Tėvo mintimi ir Amžinojo Sūnaus žodžiu. Havona yra egzistenciali, tobula, ir iki galo užbaigta visata, apjuosianti amžinųjų Dievybių namus, visų daiktų centrą. Septynių supervisatų sukūrimas yra ribinis, evoliucinis, ir nuosekliai besivystantis.

(360.4) 32:3.2 Fizinės laiko ir erdvės sistemos savo kilme yra visos evoliucinės. Jos net fiziškai nėra stabilizuotos tol, kol įskrieja į savosios supervisatos nusistovėjusias grandines. Taip pat ir vietinė visata nėra įžengusi į šviesą ir gyvenimą tol, kol jos plėtimosi ir vystymosi galimybės nėra išnaudotos ir kol jos visų apgyvendintų pasaulių dvasinis statusas nėra amžiams nusistovėjęs ir stabilizuotas.

(360.5) 32:3.3 Išskyrus centrinę visatą, tobulumas yra augantis pasiekimas. Centriniame kūrinyje mes turime tobulumo modelį, bet visos kitos sferos tą tobulumą turi pasiekti tais metodais, kurie yra nustatyti tų konkrečių pasaulių ir visatų vystymuisi. Ir Sūnų Kūrėjų atitinkamų vietinių visatų organizavimo, vystymo, mokymo, ir įtvirtinimo planams yra būdinga beveik begalinė įvairovė.

(360.6) 32:3.4 Išskyrus Tėvo dievybės buvimą, kiekviena vietinė visata yra, tam tikra prasme, centrinio arba modelinio kūrinio, administracinio organizavimo dublikatas. Nors Visuotinis Tėvas gyvenamojoje visatoje būna asmeniškai, bet jis negyvena tų būtybių, kurios kyla iš šitos visatos, prote, kaip jis iš tiesų tiesiogine prasme gyvena su laiko ir erdvės mirtingųjų sielomis. Atrodo, jog yra visaišmintė kompensacija derinant ir valdant toli nusidriekiančios kūrinijos dvasinius reikalus. Centrinėje visatoje Tėvas, kaip toks, yra asmeniškai, bet jo nebūna to tobulo kūrinio vaikų prote; erdvės visatose Tėvo nebūna asmeniškai, jam atstovauja jo Sūnūs Aukščiausieji Valdovai, tuo tarpu jis betarpiškai būna savo mirtingųjų vaikų prote, jam dvasiškai atstovauja Paslaptingojo Pagalbininko, kuris gyvena šitų valios tvarinių prote, ikiasmenis buvimas.

(360.7) 32:3.5 Vietinės visatos būstinėje gyvena visos tos asmenybės kūrėjos ir kūrybingos asmenybės, kurios turi savo pačių savivaldą ir administracinę autonomiją, išskyrus Visuotinio Tėvo asmenį buvimą. Vietinėje visatoje galima surasti kažką iš kiekvienos būtybės ir ką nors beveik iš kiekvienos iš protingų būtybių klasių, egzistuojančių centrinėje visatoje, išskyrus Visuotinį Tėvą. Nors Visuotinio Tėvo vietinėje visatoje asmeniškai nėra, bet jo asmeninis atstovas yra jo Sūnus Kūrėjas, kuris iš pradžių tarnauja Dievo vicegerentu, o vėliau aukščiausiuoju ir nepriklausomu valdovu, valdančiu savo paties teise.

(361.1) 32:3.6 Kuo toliau gyvybės skalėje mes einame žemyn, tuo būna sunkiau pamatyti, įtikėjimo akimis, nematomąjį Tėvą. Žemesniesiems tvariniams—o kartais net ir aukštesnėms asmenybėms—pasirodo, jog sunku visą laiką įsivaizduoti Visuotinį Tėvą jo Sūnuose Kūrėjuose. Ir šitokiu būdu, laukdami savo dvasinio išaukštinimo laiko, kada išsivystymo tobulumas juos įgalins pamatyti Dievo asmenį, jie išvargsta bežengdami pirmyn, pasiduoda dvasinėms abejonėms, paskęsta pasimetimuose, ir šitaip patys izoliuojasi nuo savo laiko ir visatos augančių dvasinių tikslų. Šituo atveju jie praranda sugebėjimą matyti Tėvą, kada mato Sūnų Kūrėją. Šiam tvariniui tvirčiausia apsauga per visą ilgą kovą, kad pasiektų Tėvą, šituo metu, kada vidinės sąlygos tokį pasiekimą daro neįmanomą, yra tai, kad jis atkakliai laikytųsi tiesos fakto, jog Tėvas yra savo Sūnuose. Tiesiogine ir perkeltine prasme, dvasine ir asmenine prasme, Tėvas ir Sūnūs yra viena. Tai yra faktas: Tas, kas matė Sūnų Kūrėją, tas matė Tėvą.

(361.2) 32:3.7 Konkrečios visatos asmenybės yra tvirtos ir patikimos, iš pradžių, tiktai sutinkamai su savo giminingumo su Dievybe laipsniu. Kada tvarinio kilmė nutolsta pakankamai toli nuo pirminių ir dieviškųjų Šaltinių, nesvarbu, ar mes turime reikalo su Dievo Sūnumis ar su tarnaujančiaisiais tvariniais, priklausančiais Begalinei Dvasiai, padidėja disharmonijos, susipainiojimo, ir kartais maišto—nuodėmės—galimybė.

(361.3) 32:3.8 Išskyrus tobulas būtybes, kilusias iš Dievybės, visi valios tvariniai supervisatose yra evoliucinės prigimties, pradedant žemiausiu statusu ir visą laiką kylant į viršų, tikrovėje į vidų. Net ir labai dvasingos asmenybės toliau tęsia kilimą gyvybės skalėje progresiniais pervedimais iš gyvenimo į gyvenimą ir iš sferos į sferą. O turinčiųjų Paslaptinguosius Pagalbininkus atveju, iš tikrųjų nėra apribojimų dvasinio kilimo ir visatos pasiekimo įmanomoms aukštumoms.

(361.4) 32:3.9 Laiko tvarinių tobulumas, kada yra galiausiai pasiektas, yra visiškai įgytas turtas, bona fide asmenybės nuosavybė. Nors maloningumo elementai yra laisvai įterpiami, nežiūrint šito, tvarinio pasiekimai yra individualių pastangų ir realaus gyvenimo pasekmė, asmenybės reakcija į egzistuojančią aplinką.

(361.5) 32:3.10 Gyvulinės evoliucinės kilmės faktas visatos požiūriu neužtraukia gėdos žymės nė vienai asmenybei, nes tai yra išimtinis metodas, kurio dėka yra sukuriamas ribinių protingų valinių tvarinių vienas iš dviejų bazinių tipų. Kada tobulumo ir amžinybės aukštumos yra pasiektos, tuo daugiau garbės yra tiems, kurie pradėjo dugne ir su džiaugsmu užlipo gyvenimo kopėčiomis, ratas po rato, ir kurie, kada iš tiesų pasieks šlovės aukštumas, bus įgavę tokį asmeninį patyrimą, kuris įkūnija gyvybės kiekvienos fazės realias žinias nuo pačios apačios iki viršūnės.

(361.6) 32:3.11 Visu šituo yra parodoma Dievo išmintis. Būtų tiesiog taip lengva Visuotiniam Tėvui sutverti visus mirtinguosius tobulomis būtybėmis, perteikti tobulumą savo dieviškuoju žodžiu. Bet tai atimtų iš jų šį nuostabų jaudinantį patyrimą ir mokymosi patyrimą su ilgu ir palaipsniu kopimu į vidų, į tokį patyrimą, kurį turi turėti tiktai tie, kuriems šitaip pasisekė, kad pradėtų nuo gyvosios egzistencijos pačios apačios.

(362.1) 32:3.12 Havoną apjuosiančios visatos yra aprūpintos pakankamu kiekiu tobulų tvarinių tiktai tam, kad patenkintų modelinių vadovų mokytojų poreikį tiems, kurie kyla evoliuciniais gyvenimo laiptais. Patirtinė evoliucinio asmenybės tipo prigimtis yra Rojaus-Havonos tvarinių visą laiką esančios tobulos prigimties natūralus kosminis papildinys. Tikrovėje, tiek tobuli, tiek ištobulinti tvariniai yra neužbaigti, kas susiję su ribine visuma. Bet Rojaus-Havonos sistemos egzistencialiai tobulų tvarinių papildančiame susivienijime su patirtiškai ištobulintais ribiniais, kylančiais iš evoliucinių visatų, abu tipai išsilaisvina iš jiems būdingų apribojimų ir šitokiu būdu gali drauge pamėginti pasiekti didingas tvarinio statuso galutinumo aukštumas.

(362.2) 32:3.13 Šitos tvarinio transakcijos yra veiksmų ir reakcijų visatos atgarsiai Septinkartėje Dievybėje, kurioje Rojaus Trejybės amžinasis dieviškumas yra suliejamas su laiko-erdvės visatų Aukščiausiųjų Kūrėjų besivystančiu dieviškumu Aukščiausiosios Būtybės galią-aktualizuojančioje Dievybėje, šios Dievybės, ir per šią Dievybę.

(362.3) 32:3.14 Dieviškai tobulas tvarinys ir evoliuciškai ištobulintas tvarinys dieviškumo potencialo laipsniu yra lygūs, bet jie skiriasi rūšimi. Tam, kad pasiektų tarnystės aukštybę, turi vienas priklausyti nuo kito. Evoliucinės supervisatos priklauso nuo tobulos Havonos, kad savo kylantiesiems piliečiams užtikrintų galutinį mokymą, bet lygiai taip ir centrinei tobulai visatai tikrai yra reikalingas tobulėjančių supervisatų egzistavimas tam, kad būtų užtikrintas jos besileidžiančiųjų gyventojų vystymasis iki galo.

(362.4) 32:3.15 Ribinės tikrovės šie du nuostabiausi pasireiškimai, įgimto tobulumo ir išvystyto tobulumo, ar jie būtų asmenybės, ar visatos, yra suderinti, vienas nuo kito priklausantys, ir integruoti. Vienam reikia kito tam, kad būtų pasiekta funkcijos, tarnystės, ir likimo pilnatvė.