Urantija > Mokymai, paaiškinimai ir pasid... > Tradicijos, ritualai, dogmos > Tėvo dvasia, Minties Derintoja... >

Tėvo dvasia, Minties Derintojas, apie mirties baimę ir mirusiųjų metinių paminėjimą

Vilnius, 2006 m. rugpjūčio 19 d. 12.05
Mano mylimas Tėve, mūsų visų mylias Tėve, kodėl yra taip, nors Tu sakai, jog mes, įtikėję į Tave, turime amžiną gyvenimą, turime naują patyrimą po prisikėlimo iš mirties miego, ir vis tiek šituo negalime patikėti; ir tos akimirkos, kada reikia patirti mirtį, bijome; arba vengiame apie tai galvoti, tai tas pats, kaip bijome? Kodėl mūsų vidus stengiasi mus apgauti tarsi tai mūsų nepalies, jeigu apie tai negalvosim?
---------------------------------
Mano mylimas sūnau, šitas klausimas egzistuoja per visą žmonijos istoriją, kai tik žmogus ėmė suvokti, kad tai, kas juda, žmogaus kūnas, kai nebeturi šitos gyvybinės energijos, staiga pasikeičia, atsiranda blogas kvapas, jis pradeda irti. Ir nežinodami, kad to kūno gyventojas nėra tas materialus kūnas, jie labai bijodavo šitokios pabaigos, kuri jiems, dėl mažo pažinimo, kėlė siaubą. O tas siaubas dar labiau didino nenorą siekti didesnio žinojimo per gilesnį reiškinių supratimą.
Ir būtent jūsų Planetos Princas, kuris buvo jūsų neištikimas dvasinis vadovas, Kaligastija, prisijungdamas prie Liuciferio maišto prieš Mane, irgi dėl neišmanymo, leido ir toliau tokiai tamsai laikytis per daugelį tūkstančių metų. Dėl to, kad jūsų net dvasiniai planetos vadovai pasirinko tamsą, negalėjo neturėti pasekmių ir jūsų, Mano mirtingųjų sūnų ir mąstymui ir gyvensenai.
Visi ritualai, kuriuos kiekvienos religijos tikintieji atlieka, kad suteiktų savo paskutinę pagarbą, niekaip nepaaiškina, kas gi atsitinka tokiu metu, kai pabaigiama energija materialaus kūno gyvybei palaikyti. Ir šitoji nežinomybė kelia žmogui nepasitikėjimą net ir tais žodžiais, kurie aiškina apie amžinąjį gyvenimą. Ir jūsų dažnas atsakymas tą teigiantiems yra labai paprastas: “Niekas to nežino, iš ten niekas dar nesugrįžo.” Ir šituo neigimu žmogus visą laiką gyvena. Jo pasąmonė negali nuo jo pabėgti, dėl to ir stumia tas mintis įvairiais užsiėmimais, darbais, kurie nėra tokie esminiai.
O kad save pateisintumėte, jūs prisigalvojate visokių pateisinančių pagrindimų apie darbą, apie šeimą, apie draugus, apie savo pomėgius, ir visam tam mėginate surasti laiko ir manyti, kad jūs pabėgate nuo mirties klausimo. Tai ne kas kita, kaip saviapgaulė.
Kiekvienas iš jūsų, kuris buvo susidūręs su realia galimybe palikti šitą pasaulį, kuriame jūs tik pradėjote savo žygį pas Mane, bet vis tik jo nepalikote per plauką, visi turėjo galimybę susimąstyti apie giluminius ir dvasinius dalykus.
Tą akimirką nebeegzistavo niekas, nei pomėgiai, nei šeima, nei darbas, nei draugai. Jūs kiekvienas, tokiu metu, buvote vienas su savo mintimis ir susitaikymu su Manimi, net duodami Man priesaikas, jeigu tiktai ištrūksite iš tokios padėties, tai gyvensite visiškai kitaip, nes dabar supratote, kaip klaidingai gyvenote iki šiol.
Bet mirties baimė nėra tokia baimė tiems Mano sūnums, kurie savo vidumi yra įtikėję į Mane. Ir jie savo siela žino, kad po jos yra PRISIKĖLIMAS TOLIMESNIAM ŽENGIMUI Į TIKROVĖS AMŽINYBĘ.
Ir kol jūs tokio ĮTIKĖJIMO neįgysite per Mano dvasią, gyvenančia kiekviename iš jūsų, tol jūs ir negalėsite atsikratyti mirties baimės poveikio, nors dabar daugumos iš jūsų glūdinčios jūsų pasąmonėje, nes jūsų sąmonė ir yra perkrauta visa kuo, tik ne savojo aš kūrybine paieška.
***
Mylimas Tėve, kada mes kalbame apie mirties reiškinį ir jį sutapatiname su mūsų iškeliavimu anapilin, nors kūną laidojame ne jokiame anapilyje, o šitoje pačioje žemėje, tai kodėl mes verkiame dėl šito kūno, jeigu tas mirtingasis, kaip mes sakome, iškeliavo anapilin, ne po žeme, bet kažkur anapilin?
---------------------------------
Mano mylimas sūnau, tu gerai žinai, kaip žmogus, turėdamas menkas žinias, visada gyvena baimėje. Laukinis žmogus, jūsų supratimu laukinis, bijodavo mėnulio užtemimų, bijodavo nakties be mėnulio šviesos. Ir dabar dar daug, jau nebe laukinių mąstymo žmonių, bijo ir saulės užtemimų, ir mėnulio, nors ir tiki, kad jie nebėra tokie veiksmingi žmogaus gyvenimui, kokie buvo veiksmingi laukinio gyvenimui. Tačiau galutinai iš šitos baimės net ir išsilavinęs žmogus dar neišdrįsta išsivaduoti. O tada vėl kuria įvairias istorijas apie mėnulio fazių poveikį žmogaus veiksmams, kurie yra motyvuoti TIKTAI LAISVA VALIA. KURIĄ AŠ JUMS SUTEIKIAU GERIEMS DARBAMS DARYTI.
Todėl, dėl tos pačios baimės mirti ir nežinios, kas gi laukia po šito, ir NETIKĖJIMO Mano mokymais, perduotais ir perduodamais per daugybę žmonių, kad tikrai yra didesnė tikrovė už jūsų pasaulio ribų, jūs sugalvojote anapilį, bet vis tiek verkiate dėl užkasamo kūno. Jūs turite augti savuoju įtikėjimu į Mane, nes tik jis gali stiprinti jūsų ryšį su Manimi, o kuo stipresnis ryšys su Manimi, tuo daugiau ramybės ir įtikėjimo prisipildo jūsų siela. Ir jos įtikėjimas pavirsta tvirtu pagrindu, ant kurio ji ir bręsta, auga, ir vystosi atsiremdama į Manąjį vedimą iš vidaus. Ir tik tada nustoja egzistuoti anapilis, o iškyla nuostabi Manosios kūrinijos ir kelio pas Mane milžiniška panorama. Ir tik tada jūsų siela ima pajusti. Patirti, kad tai, ką sakė Mano pranašai, yra tikra, nors pats mirties ir prisikėlimo patyrimas dar nėra išbandytas. Tačiau siela atskiria savo pačios virpesiais, kuriuos ir subrandino ryšys su Manimi, kad TAI YRA TIESA IR TIKROVĖ.
Dėl to išnyksta savęs gailėjimas, kad dabar labai trūks bendravimo su anksčiau buvusiu mirtinguoju, kuris pakilo į aukštesnį savojo vystymosi lygį. Argi nejaučia liūdesio ir mokytojai, kada jų mylimi mokiniai palieka mokyklą ir siekia aukštesnių savojo pažinimo etapų. Jų liūdesį labai greitai pakeičia naujas džiaugsmas bendraujant su kitais, taip pat mylimais, mokiniais. Dėl to ir jūs nebepatirsite tokio liūdesio, kada atrasite Mane savyje, ir imsite vis labiau pajausti, kad ir likę šalia jūsų yra tokie patys jūsų broliai ir seserys, turintys savo Tėvą Mane. Ir jums šito bendravimo su išėjusiuoju tikrai nebetrūks, nes jis prisipildys vis naujų ir naujų patyrimo spalvų iš bendravimo su kitais savo sielos broliais ir seserimis. Ir tik šitaip atsidavę Man visa savo siela, jūs pradėsite patirti, kad kur jūs bebūtumėte, visur surandate savo sielos brolių ir seserų, tegu ir skirtingai mąstančių bei veikiančių, bet visada jaučiančių, kad visų Tėvas yra Vienas, kad Jis visus myli, ramina, ir veda vieną prie kito, kad tik jie patirtų savo brolystės ryšį tarpusavyje ir su Manimi tarp visų.
Štai tada mirties ir baimė ir liūdesys dėl jau iškeliavusiųjų į aukštesnį savojo žengimo pas Mane Tikrovės keliu etapą, nustos jus liūdinti. O tuo labiau nustosite dėl jų net gedėti.
Tada patys, savo siela, pajusite, kad šitas kelias neturi pabaigos niekada, nes Aš jį paklojau prieš jūsų kojas, kad atvesčiau jus pas save. Ir tie pasauliai, kurie jūsų laukia po PRISIKĖLIMO, tai tik laikinos jūsų gairės AUGIMO KELYJE.
Sunkiausias žingsnis yra PIRMASIS, nes jis yra pats neužtikrinčiausias, nes neturite su kuo palyginti, kada žingsnis žengiamas savo valia į ten, kur dar niekada iki tol žengta nebuvo. Tačiau kiekvienas naujas žingsnis jums suteiks daugiau pasitikėjimo ir Manimi, ir jūsų pačių žengimo kryptimi, nes savuoju patyrimu jūs tikrinsite Mano teisingumo tikrumą. Ir jis vis labiau atitiks Manąjį jūsų vedimą iš vidaus, kuo daugiau šitam vedimui atsiduosite. Ir vis labiau patirsite, kad jūs stiprėjate ir darotės laisvesnis savo pasirinkime atsispirti blogiui ir ydoms, nes vis labiau imate patirti Manosios meilės savo viduje virpesius.
Ir tada jums nebetenka prasmės MIRTIS, KAIP FIZINIO KŪNO VEIKLOS SUSTOJIMAS. Iki tos akimirkos buvo daug klaidžiojimų, kančios, baimių, o dabar viskas nusidažo švelnia ir šilta Manosios meilės šviesa, kuri ir ištirpdo visus neegzistuojančios mirties šešėlius, kuriuos jums sukuria jūsų gyvulinė baimė dėl savosios materialios kūno ir ego egzistencijos.
***
Mylimas Tėve, kada žmogus iškeliauja į aukštesnį savojo vystymosi lygį, kada žmonės organizuoja laidotuvių apeigas, net praėjus metams dar sukviečia gimines į vadinamąsias metines, kiek visa tai reikalinga tiems, kurie jau iškeliavo iš fizinio pavidalo apvalkalo, iš materialaus kūno apvalkalo, kad eitų toliau sielos pavidalu link dvasios pavidalo, kad toliau augtų keliaudami per kitus ir aukštesnius pasaulius. Kiek tokiems mūsų sielos broliams ir seserims reikalingos mūsų maldos ir įvairūs ritualiniai paminėjimai?
---------------------------------
Mano mylimas sūnau, ritualai nereikalingi, jeigu juose nėra jūsų sielos visos širdies, jeigu jūs atliekate tik išorinį veiksmą, jo nepripildę Manosios meilės virpėjimu.
Yra vienas vienintelis ritualas, kuris turi prasmės visiems ir visada – GYVENTI KASDIEN MANIMI. Tai vienintelis dalykas, kurį gali Man padovanoti bet kuris tvarinys. Ir Man negalima suteikti jokios kitokios dovanos, kaip tik laisva valia MYLĖTI VISUS, nes tik taip myliu Aš; ir taip mylėti mokau ir jus.
Ir jeigu jūs šitaip pamilstate vienas kitą, tada jūs Man ir padovanojate pačią didžiausią dovaną – Manosios kūrinijos įprasminimą pagal Mano sumanytą kūrinijos šviesinimo planą, - jog dar vienas Mano sūnus ar dukra, suspindo Mano šviesa ir pajuto Mano meilę ir šituo nuskaidrino visą kūriniją. Ir visiškai nebesvarbu, kur ir kada mano tvarinys susitinka su kitais savo sielos broliais ir seserimis, ten jis vis tiek spinduliuoja Manosios meilės virpesius visiems. Ir ne tik savo materialiems sielos broliams ir seserims, bet visai kūrinijai. Ir šitie meilės virpesiai pasiekia net ir tuos, kurie jau yra iškeliavę į savojo augimo ir vystymosi aukštesnius ir geriau išvystytus pasaulius, kad ir ten jie pajaustų jūsų meilės virpesių poveikį. Nė vienas Manosios meilės virpesys, net ir pats menkiausias, neišnyksta ir nesusimaišo taip, kad pasimestų tarp kitų meilės virpesių, kuriuos siunčia kiti tvariniai, nes visi šitie virpesiai yra iš Manęs. Ir Aš juos atgal susigrąžinu sušildęs jūsų sielas, ir tada iš jūsų sušildytų sielų siunčiamus Manosios meilės virpesius, nors ir susiliejančius į vieną milžiniška meilės vandenyną, Aš atskiriu ir juntu. Ir juntu juos nesumaišydamas, nors jie visi yra iš Mano meilės vandenyno ir susilieja su šituo meilės vandenynu.
Ir kuo daugiau tokių meilės virpesių jūs pasiųsite visai kūrinijai, ir jūsų sielos broliams ir seserims, jau žengiantiems nebe materialiu, o sielos pavidalu, tuo labiau jūs šviesinsite ir jų kelią, ir visos kūrinijos. O tam yra vienintelė sąlyga, ne ritualas, bet jūsų atverta siela Man ir didžiulis noras skleisti jūsų pačių jaučiamą meilę visiems. Ir jeigu, kol kas, dar vyrauja tradicija tarp jūsų,, paminėti metines tų, kurie jau ir nebėra drauge su jumis matomu pavidalu, tai darykite tą iš visos širdies, o ne dėl tradicijos ir ritualo išlaikymo. Ritualai, kurie nėra pripildyti Manosios meilės, nėra pripildyti jūsų sielos patyrimo virpesių Manojoje meilėje, yra kaip negyvos gėlės, kurios gal kam ir teikia malonumo akims, bet sielai meilės kvepėjimo nesuteikia, kaip gyva ir žydinti savojoje aplinkoje gėlė.
Jeigu jau susirenkate tokiomis progomis draugėn, tai ir pasinaudokite ta galimybe, kad pabendrautumėte ir pamąstytumėte ne apie tai, kas buvo to mirtingojo praeityje, bet apie tai, kas yra jo dabartiniame kelyje pas Mane. Kas yra jūsų dabartyje, besirengiant tokiai jūsų ateičiai, kuri yra tapusi jūsų sielos brolio ar sesers dabartimi. Pasinaudokite proga daugiau sužinoti apie Mane iš tų Mano sūnų ir dukrų, kurie Manuoju keliu, numatytu kiekvienam, žengia jau tvirtesniu žingsniu negu jūs.
Žinokite, kuo daugiau jūs aprėpsite visos kūrinijos Manąja meile, tuo mažiau liks negyvo ritualo jūsų gyvenime, tuo mažiau bus baimės dėl mirties, tuo mažiau bus nežinios dėl rytojaus. Ir visa tai pavirs į jūsų aktyvų, dorą, ir teisinga kasdienį gyvenimą, kuris kiekvieną dieną jums teiks tik palaimą ir pasitenkinimą, kad dar vieną dieną praleidote su Manimi, Manyje, ir jausdami Mane savyje. Ir tada iš jūsų gyvenimo mirties baimė bus pasitraukusi visiškai. Ir tik tada žinosite labai tvirtai, kad Aš esu GYVYBĖS ŠALTINIS, KAD SU MANIMI NIEKADA MIRTIES NEBŪNA, NES AŠ ESU AMŽINAS IR GYVAS, IR VISA, KAS YRA MANYJE YRA GYVA TAIP PAT.
***
Mylimas Tėve, ačiū Tau už šitą suteiktą mokymą. Aš tikrai tikiu Tavuoju mokymu, nes vis daugiau ir daugiau imu pažinti kūriniją ir patirti Tave. Manoji valia, kad būtų Tavoji valia. Amen.
---------------------------------
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas