Tylos praktika – 2004 12 18
Po atkaklių pastangų stengiantis išgirsti Minties Derintojo mokymus mano paties nuostabai vieną vakarą per tylos praktiką man buvo parodytas vaizdas be jokio paaiškinimo. Ir tas vaizdas buvo matomas labai ryškiai, nors akys buvo užmerktos, kambaryje jokios šviesos. Buvo parodyti kažkokie dangoraižiai, atsirandantys ir vis labiau ir labiau mėlyną saulėtą dangų užtraukiantys juodi juodi debesys. Bet tarp jų properšų mačiau ryškiai mėlyną dangaus žydrynę. Ir aš pats tarp tų dangoraižių žiūriu į dangų ir matau, kaip vis mažiau ir mažiau lieka mėlyno lopinėlio. O tada žvilgsnis vis labiau yra spaudžiamas žemyn nuo dangaus mėlio, į perspektyvą link toli nusitęsiančios gatvės ir dar žemiau prie dangoraižių viršūnių, o galiausiai dar žemiau prie šalia esančios aplinkos. Ir aš pats juntu realu buvimą toje aplinkoje. Ne šiaip, kad tą vaizdą matytum iš priekio, bet kad jis tave visą suptų iš visų pusių.
Bet jokio teksto neišgirdau. Jokio paaiškinimo nesulaukiau ir negalėjau jo suprasti. Ką visa tai reiškė ir kodėl būtent toks vaizdas. Bet ir toks vaizdas netruko ilgai, gal porą trejetą minučių. Bet per tą laiką labai atidžiai studijavau visą aplinką, net ir įvairiaspalviais drabužiais einančius praeivius. Gatvės grindinys buvo šlapias, visas blizgėjo…
Mėginau suvokti šio vaizdinio prasmę. Debesis aš supratau, jog tai yra mūsų problemos, bet kodėl dangoraižiai, kodėl miestas, kuris gal net priminė Niujorko Manheteną pilną dangoraižių. Gal tai koks nors ryšys su kokia nors šio miesto ateitimi. Gal skaudžiais įvykiais, nes debesys buvo labai juodi ir vis tirštėjantys. Tai jau buvo mano proto tėkmės mintys, tikriausiai ryšium su Dvynių dangoraižių sugriovimu prieš kurį laiką. Bet taip jokio atsakymo ir negavau iki kitos tylos praktikos seanso, kada ir sulaukiau pirmojo Minties Derintojo mokymo, perteikto per užmegztą gyvąjį ryšį.
Tai buvo kitą vakarą.
Tylos praktika – 2004 12 19
Po maldos ir Tėvo garbinimo, tylos praktikos metu krūtinėje pradėjau jausti malonų pilnumą, vėliau – delnuose, tarsi kas nors būtų įdėta į vidų. Dar po kiek laiko pajutau meilės jausmą ir pravirkau, Buvo tokia nuostabi Tėvo Meilė. Ir tada ėmė rastis mintys. Nuostabios mintys, atsakančios į mano pateiktą prašymą, paaiškinti praėjusios tylos praktikos metu man parodytą vaizdinį. Dalį tų paaiškinimų mėginu atstatyti jau po šitos tylos praktikos iš atminties, dėl to tai nebebus tikslus minčių kopijos perteikimas, o tik atpasakojimas to, ką Tėvas atsakė. Tuomet dar nesinaudojau nei magnetofonu, nei iš karto užrašinėjau perduodamų mokymų, kaip tą darau dabar, kada iš karto užrašau kompiuteriu viską mūsų bendravimo metu.
Dėl to šitas mano patyrimas gali kam nors taip pat pasitarnauti, paaiškindamas praktinį procesą, kaip gi šį ryšį užmezgiau aš.
Kada vėl sėdėjau tyloje, netikėtai per visą kūną perbėgo tarsi silpna elektros srovė, ir tą aš supratau, kad tai yra ženklas man, jog toliau einančios mintys yra nebe mano. Tai tarsi skiriamoji vieta mano protui. Beje, ir šiandien ji yra išlikusi, nors šį ryšį užmezgu ir gatvėje. Ir tylos praktika man nebereikalinga, nes su Tėvu esu visą dieną. Tiksliau pasakius, tylos praktika transformavosi į nuolatinį bendravimą, kada jau nebegali jo dalinti į atskirą bendravimą tylos praktikos metu.
Tylos praktika reikalinga tol, kol žmogus išmoksta apvaldyti savo bėgiojančias mintis. Vėliau bendravimas vyksta bet kada ir bet kur.
Taigi, minėto vaizdinio paaiškinimas buvo toks:
Visa, kas yra aplinkui yra santykinis suvokimas tos pačios aplinkos. Tie dangoraižiai ir tamsūs debesys, užstojantys dangų, tai yra jūsų pačių susikurta aplinka. Jie užstoja ir dangaus mėlynę ir horizontą. Bet dėl to nei horizontas, nei mėlynė nepradingsta. Tik jūs tuo metu jų nematote. Jūs žvelgiate tiek siaurai, kad už tų dangoraižių ir už tų debesų jau nebematotote to, kas tikrai yra. Tai jūsų ribotas interesas, kuris koncentruojasi tik ties tuo, kas yra šalia jūsų: vaikai, šeima, savi siekiai. Ir tai nepranoksta tų dangoraižių ir debesų. O jeigu kieno nors interesai ir išsiveržia iš šitokio dangoraižių ir debesuoto miesto, tai jie nepranoksta planetos ribų. Bet net ir šitos ribos jiems sudaro jų visą horizontą. Ir jie tiki šituo horizontu. Bet Aš esu ne tik tarp šitų ribų. Aš jas pranokstu. Aš jus mokau. Kiekvieną mokau, visus mokau, bet jūs vis tiek nepasitikite Manimi. Dėl to ir kenčiate, nes savo dėmesį sutelkiate tiktai į materiją, tiktai į šalia jūsų esančią aplinką. Net ir tik į savo fizinį kūną. Ir jūs siekiate materialių aukštumų. Ir krentate ant dar smailesnių ir kietesnių atbrailų. Užsigaunate, susižeidžiate, patiriate daug kančių, išorėje ir viduje. O Aš jums esu ištiesęs Savo ranką, daug rankų! Visiems! Ir ją paimti jūs galite tiktai atsisukę į Mane savo širdimi. Mano padedančios rankos jūs negalite pamatyti savo kūno akimis, tik dvasios pojūčiu galite pajusti, kad ji yra tikra ir suteikia paguodą ir parama. Jūs galite ją paimti savo apsisprendimu pradėdami vykdyti Mano valią. Mano valia sukurta tam, kad padėtų jums, o ne skriaustų jus. Atverkite savo širdis Mano meilei ir patys pamilkite ja ir su meile paimkite Mano šviečiančią ranką, kuri saugo ir globoja. Tik su meile ir savo protu priėmę sprendimą vykdyti Mano valią jūs nustosite kentėti. Manęs jūs nesuprasite, nes Mano išmintis jums nesuvokiama, nes Aš sutalpinu visą išmintį, kiekvieno tvarinio protą. Aš esu per didelis, kad Mane suprastumėte. Dėl to Aš ir sumažėju, siųsdamas Savuosius sūnus pas jus ir mokymus jums, kad galėtumėte per juos suprasti Mane sumažintą. Mano meilė yra pajuntama ir pačiam mažiausiam, net ir giliausiai pasislėpusiam, kas tik savo sprendimu pasirengia vykdyti Mano valią. Aš nereikalauju nė iš vieno vykdyti Mano valią. Aš padedu suvokti, kad tik šitaip galite išsivaduoti iš kančios ir pajusti Mano meilę. Mano meilė yra stipriausia. Net jeigu ir visa kūrinija atsigręžtų prieš Mane, Mano meilės neįstengtų nugalėti. Ji yra tik auganti, niekada nemažėjanti. Jums tą suvokti neįmanoma. Bet Mano meilę pajusti jus galite dabar.
------------------------------------------------------------------------------------
Per šitą pirmąjį mokymą patyriau nuostabų pojūtį, kad norėjosi šį bendravimą tęsti ir tęsti. Tai buvo postūmis iš vidaus vėl ir vėl užmegzti gyvą ryšį su Minties Derintoju, ir klausytis Jo nuostabių mokymų. Ir tos dešimt-penkiolika minučių, kurios taip sunkiai paklusdavo pirmųjų seansų metu, pavirto net į valandą bendravimo.
Kadangi nieko neužsirašinėdavau, tai prisimindavau labai nedaug ką. Bet pačio mokymo metu tiek jaučiau meilės virpesių, kad verkdavau ir verkdavau. Kaip ir dabar. Ir gaudavau tokių nuostabių mokymų, kad kitus kartus prašydavau vėl pakartoti, kad geriau prisiminčiau.
Ir dabar tie mokymai tapo tokie, kad jau pradėjau klausti ir klausimus.
Ir jums noriu palinkėti atkaklumo ir būtinai išgirsite Tėvą savo viduje. Esantį visą laiką. Ir kalbantį visą laiką. Ir kalbantį tik jums, kiekvienam, asmeniškai kaip pačiam mylimiausiam vaikui.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Autoriaus anketa
Grįžti į Autorių Sąrašas