Urantija > Mokymai, paaiškinimai ir pasid... > Mondžoronsonas ir mokymai susi... > Kas toks yra Mondžoransonas ir... >

Kas toks yra Mondžoransonas ir kokia bus jo misija Žemėje?

Kada Urantijos Knyga jau buvo atspausdinta ir kada žmonės ėmė ja vis daugiau domėtis ir suprasti, kas joje yra rašoma, tada dvasiniai mokytojai ėmė ieškoti tokių Urantijos Knygą studijuojančių grupių, kad su jomis užmegztų ryšį. Ryšį stengėsi užmegzti būtent su šitomis grupėmis dėl to, kad šie žmogės jau turėjo pačią plačiausią Dievo, Jo kūrinijos, ir jos valdymo sampratą. Pradžioje tokį ryšį dvasiniai mokytojai ir užmezgė su Naujosios Zelandijos Urantijos Knygos studentais. Tai buvo apie 1990 metus. Vėliau su Australijos, Jungtinių Valstijų, ir kitų valstybių grupėmis. Šie dvasiniai mokytojai rėmėsi Urantijos Knyga kaip tuo pagrindu, ant kurio dėliojo kai ką papildomai, ko Urantijos Knygoje nebuvo paaiškinta iš viso arba buvo aiškinama labai trumpai. Žodžiu, Urantijos Knyga, berdraujant su šitais dvasiniais mokytojais, yra tarsi jungiamoji nematoma grandis, tuo tarpu patys mokymai gali šį pagrindą arba susmulkinti, arba atskleisti papildomus atspalvius, arba tiesiog paaiškinti, kaip gi tokius globalius luitus, kuriuos sudaro Urantijos Knygos informacija, susmulkinti į tokius trupinėlius, kuriuos “nuryti” galėtų daug didesnė dalis mūsų planetos mirtingųjų. Laikui einant, šita Mokymo Misija įtraukė ir kitus dvasiniu keliu žengiančius žmones, kurie nėra skaitę pačios Urantijos Knygos. Bet jų dvasinis gyvas ryšys su Dievu jiems leidžia suprasti tuos mokymus, kaip juos supranta ir Urantijos Knygą jau skaičiusieji. Tik, aišku, pirmieji neturi tokio sistemingo Dievo veikimo vaizdinio. Būtent Mokymo Misijos mokytojai ir perdavė žinią, konkrečiai Makiventa Melkixedekas, apie kurį Urantijos Knygoje rašoma labai daug. Mondžronsonas yra Sūnus Arbitras, t.y. kilęs iš Amžinojo Sūnaus, Rojaus Trejybės Antrojo Asmens, ir iš Begalinės Dvasios, Rojaus Trejybės Trečiojo A.smens. Jėzus yra Sūnus Kūrėjas, kilęs iš Visuotinio Tėvo, Rojaus Trejybės Pirmojo Asmens, ir iš Amžinojo Sūnaus. Taigi Mondžoronsonas yra Rojaus brolis, nes abu kilę iš Rojaus Trejybės dviejų asmenų, kurų vienas, Amžinsis Sūnus yra jiems bendras iš jų Tėvų.

Mondžoronsonas ateis jau visiškai suaugusio žmogaus pavidalu. Bet tai nebus žmogus, kuris gimsta kūdikiu ir augdamas pasiekia brandą. Tai bus Sūnus Arbitras, įgavęs žmogiškąjį pavidalą, kad galėtų bendrauti su žmonėmis, vykdydamas savo misiją – atstatyti Urantijoje Teisingumą. Visose sferose: šeimoje, švietime, tarpusavio santykiuose, politikoje, ekonomikoje, ir visose kitose srityse. Bet teisingumo negali atstatyti be Dievo širdyje, be meilės širdyje, be gailestingumo širdyje, be tiesos širdyje, be nuoširdaus noro daryti gėrį be atlygio. Visa tai yra tarpusavyje persipynę. Dėl to ir Mondžoronsono misija apims ir meilę, ir gailestingumą, ir gėrį, ir grožį, ir tiesą. Bet visa tai pavirs į TEISINGUMĄ gyvenime. Jis ateina vienam tūkstančiui metų. Tad su Juo bendraus daugybė žmonių, ir ne viena karta. Jis keliaus po Urantiją. Jį lydės 12 Melkizedekų. Tai specialiųjų misijų Dievo Sūnūs, tarnaujantys vietinėje visatoje ir taip pat galintys vykdyti savo misijas įsikūnydami žmogiškuoju pavidalu. Kaip tą jau padarė Makiventa Melkizedekas prieš 2000 metų iki Jėzaus atėjimo. Bet naujasis įsikūnijimas Urantijos, o ir visos Jėzaus visatos, Nebadono, istorijoje vyks pirmą kartą, kada šalia įsikūnijusios Dieviškosios Asmenybės bus dar ir dvylika žmogiškuoju pavidalu įsikūnijusių žemesnio rangio dvasių. Ir vis tik, jie ateina tik mūsų mokyti. Tuo tarpu darbą savo planetos dvasniam vystymuisi turėsime atlikti mes, mirtingieji. Jie mus mokys, kaip tą darbą dirbti, bet už mus jo nedirbs. Makiventa Melkizedekas jau dabar renka mirtinguosius, kurie bus panaudoti kaip Mondžoronsono padėjėjai. Atrankos principai ir būdas nėra atskleidžiami, nors pagrindinis kriterijus yra paaiškinamas – mirtingojo noras prisidėti iš visos širdies Tėvo valios vykdymui, kad suklestėtų visa Urantija. Atėjimo laikas nėra pateikiamas labai tiksliai. Pasakoma, jog tai labai artima ateitis, kuri apima daug mėnesių, bet ne metų. Tie žmonės, kurie bus panaudojami kaip pagalbininkai, gyvens kelis šimtus metų, kad galėtų savo dvasinį sukauptą patyrimą perduoti kitoms kartoms. Šiaip jau, žmogus pasiekia dvasinį nušvitimą, ir labai dažnai jau jam saulėlydis arti. Tad apie dvasinio patyrimo perdavimą nebėra ir kalbos. Dėl to jų gyvenimo trukmė bus prailginta, kad ir jie galėtų prisidėti prie teisingumo atstatymo misijos įgyvendinimo.

Ir tik atverdami savo širdį Dievo meilei, kuri jau yra kiekviename iš mūsų per Dievo Tėvo dvasios – Minties Derintojo – buvimą mūsų viduje, mes pažinsime Mondžoronsoną, kada su Juo susitiksime čia, Lietuvoje. Mes Jį pažinsime tiktai tada, kada mūsų širdies virpesiai atitiks Jo siunčiamiems meilės virpesiams. Tai lygiai taip, kaip siųstuvo skleidžiamos bangos atitinka imtuvo bangas, tuomet mes galime užmegzti abipusį ryšį. Dėl to Urantijos Knyga ir reikalinga, nes ji visa kalba, o ne tik atskiros pastraipos, apie tai, kad Dievo Meilė yra sinčiama Paties Tėvo visiems be išimties. Ir dėl to, kas tik atsiveria visa širdimi šitiems Meilės virpesiams, tas ją ir pajunta. Žmogus pats negali meilės sukurti. Ji atrandama savo viduje. Net ir meilė priešingai lyčiai yra taip pat iš Dievo. Ir ji užsidega žmogaus širdyje jam pačiam nieko nesuvokiant. Jeigu žmogus būtų pajėgus valdyti Dievo meilę, tuomet nebebūtų ji iš Dievo Šaltinio. Tada dingtų ir tėviška ir motiniška meilė. Nes ji yra dieviška. Žiūrėk, vaikai įžeidinėja tėvus, o šie vis tiek myli juos. Vaikai patenka į kalėjimą už baisius nusikaltimus, už kuriuos žmonės nuteisia juos kaip nužmogėjusius piktadarius, o motinos ir tėvai, jiems viską atleidžia. Ir myli juos. Nors jų nusikaltimus ir smerkia. Nes tai yra meilė iš Dievo Tėvo, kuri visada per Derintoją, per Jėzų mus moko – mylėkite visus vienodai. Melskitės už visus, bet ypač už savo skriaudikus. Ar įmanoma nuoširdžiai melstis už skriaudikus jų nemylint? Urantijos Knyga kalba apie giminingas sielas, arba mums suprantamiau, širdis. Ir giminingas širdis traukia vieną prie kitos, nes jos skleidžia vienodus virpesius. Būtent dėl savo nuoširdaus požiūrio į Mondžoronsoną, mes Jį ir pažinsime, nes Jis irgi parodys savo nuoširdų, kupiną meilės, požiūrį į mus.

O žmogus, turėdamas laisvą valią, neatvėręs savosios širdies, o tuo pačiu ir nepajutęs Dievo meilės savyje, gali ir netikėti nei į Dievą, nei į Mondžoronsoną. Dėl to vieni tikės Mondžoronsono atėjimu, kiti jį neigs. Ir vėl viskas priklausys nuo mūsų nuoširdaus atsivėrimo. Kuo daugiau būsime užsiskelndę, tuo mažiau turėsime meilės, tuo daugiau mumyse vyraus baimė. O tai nuodai tikėjimui. Bet jūsų laisva valia, kam suteiksite pirmenybę – baimei ar meilei. Aš siūlau – MEILEI. Pirmyn į ją…savo viduje!

Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas