Paprastesniais žodžiais tariant, geriau yra tuomet kai meldžiamasi savais žodžiais, o ne kartojamos tos pačios standartinės maldos. Šiuo atveju didelėje minioje - Jono buvo panaudota ir konkretesnė malda, bet ji nebuvo skirta asmeniniam naudojimui, kuomet meldžiamasi ne minioje.

Man pačiam meldžiantis, palaipsniui išmokau atskirti kur yra protu suvokiama nauda, kad "už tai naudinga būtų pasimelsti", o kur yra "jaučiama iš vidaus už ką norima pasimelsti". Būtent pagal antrąjį variantą malda nuoširdesnė ir efektyvesnė.

(1619-01) paminėtas atkaklumas, ir tai jog vien atkakliam žmogui tarp žmonių yra pasiekiama daugiau, taip ir meldžiantis atkakliau, yra pasiekiama kur kas daugiau.

(1619-02) Jėzus mokina, jog net ir prašydami ko nors kitko, prašydami neišmintingai iš Tėvo sulauksime tai ko mums reikia iš tiesų. Raginama melstis visada ir neprarasti drąsos.

(1619-03) Paminėta istorija paminėta tam, kad mes melstumėmės atkakliai. Bet tuo pačiu maldos metu, pasikeisime mes patys, o ne tai kad Kūrinijos Tėvas pasikeistų. Kai kaikurie prašo Tėvo palankumo, tai iš tikro keičiasi paties žmogaus atsivėrimas priimti tą Tėvo palankumą kuris visada buvo ir bus, kuris yra nesikeičiantis - keičiasi tik pats žmogus.

(1619-04) Mažą įtikėjimą maldoje paminėtą, galima būtų suprasti pagal tai, jog žmonės galbūt nesiryžta priimti apsisprendimų, nesiryžta keistis patys, o ir maldos metu galbūt neprašo savo paties atsivėrimo ir pasikeitimo, tam kad būtų priartėta prie minimų tikslų. O būtent gyvenant pagal išmintį, vis labiau taikant ją mus priartina prie siekiamų gyvenimo tikslų.