Urantija > Urantijos Knyga > Įvadas. (Dieviškasis Patarėjas... > I. Dievybė ir Dieviškumas > 1 >

(0002-13) Nežinau kaip yra iš tikro, bet skaitant Urantijos Knygą ir matant kūrinijos struktūrą, kaip keliaujant vis arčiau Rojaus keičiasi aplinka ir jos savybės man išryškėja žmogaus keitimasis savo sąmonės būsena. Ta vieta kur rašoma, jog Rojuje laikas ir erdvė neegzistuoja, taip pat kad laiko-erdvės statusas yra absoliutus - man labai panašu, kad ne tai kad mes nukeliavę į Rojų, patirsime būtent tokį Rojų, bet kad mūsų požiūris į kūriniją, žvilgsnis į ją pasikeis. Ir netgi ne tik patį Rojų, bet gali būti kad visą kūriniją mes pradėsime matyti taip, kaip čia yra pavaizduotas tik Rojus - be laiko ir be erdvės.

Tai, mano supratimu, rodo jog visas laikas "jau egzistuoja" ir jau telpa visaapimančiame Dievo kūne. Kaip ir egzistuoja absoliutumas su erdve-realybėmis, kiekvienas tiesiog pats pasirenka tas realybes ir kuria laiką savo laisva valia pagal įprotį kurie yra suformuoti mūsų proto modelyje. Mūsų protas atrodytų yra įpratintas prie fizikinių dėsniu, kurie mums atrodo nesulaužomi - būtent todėl tokias realybes mes ir patiriame su tais fizikiniais dėsniais. Tuo tarpu kitoje visatoje kur gali būti kitoks proto modelis, fizikiniai dėsniai jau gali būti kitokie.

(0002-12) Kalbant apie Absonitus, minima laiko ir erdvės pranokimas, o būtent tokio suvokimo asmenybės ir galėtų tai padaryti.. jeigu matytų kad kūrinija yra be laiko, tiesiog vienas dabarties momentas.