Urantija > Kalbu Jums Vėl > 13. Vaiko auklėjimas >

13. Vaiko auklėjimas

Kada vaikas auga, jis yra natūraliai ieškantis atsakymų į viską, kas jį supa ir ką jis mato. Dėl to tėvų auklėjimo vieną svarbiausių dalių sudaro savo vaikams su didžiule meile ir kantrybe aiškinimas visos supančios aplinkos. O tai reiškia, kad ir tėvai patys turi būti apsišvietę žmonės. Jie turi žinoti, kaip paprastai ir suprantamai paaiškinti savo vaikams visus tuos dalykus. Bet paaiškinti dar neužtenka. Reikia leisti jiems patiems ir patirti. Patirti daugelį dalykų, kurie gali būti patiriami jų pačių amžiuje.

Dabar gi daugelis dabartinių šeimų yra tiek nutolusios nuo savo vaikų, kad tik jos yra atsakingos dėl nutrūkusio meilės ir pagarbos ryšio tarp kartų visoje jūsų planetoje. Gyvenimo ritmas yra labai intensyvus, materialus mąstymas yra visiškai užgožęs dvasinį ryšį tarp kartų ir vieno žmogaus su kitu. Štai dėl šito nutrūkusio ryšio ir kyla visi konfliktai ir įtampa.

Aš buvau laimingas vaikas, nes mūsų gausioje devynių vaikų šeimoje tėvai visada rodė nuostabų meilės jausmą mums visiems. Dėl to ir mes galėjome patys patirti, ką reiškia mylėti. Man buvo nepaprastai smagu, kada mane tėvas ėmė pasiimti drauge su savimi į savo staliaus dirbtuvę, kur pats savo akimis mačiau, kaip jis dirba, kaip sukuria baldą. Dėl to man ir pačiam norėjosi būti panašiam į jį. Ir aš dar daugiau džiaugiausi, kad jis kantriai mane mokė, kaip dirbti su instrumentais, kaip pačiam kurti.
Mano tėvas daug ko, kas mane domino, paaiškinti negalėjo, bet jis visada nuoširdžiai prisipažindavo, kad šito nežino. Ir toks prisipažinimas mano meilės jam nė kiek nesumažino. Man, dar mažam vaikui, atrodė, kad jis turėtų žinoti viską ir apie viską, nes kas gi dar kitas gali daugiau žinoti už jį. Ir pirmasis jo atsakymas apie griaustinį ir žaibą, “nežinau,” mane nuliūdino, kad jis nėra visažinis. Bet dėl tokio atsakymo mano meilė jam nepakito.
Štai dėl ko tėvams reikia ne tik visada išlikti nuoširdiems, kad vaikas jaustų lygiai tuos pačius meilės virpesius per rodomą nuoširdų prisipažinimą, kad ko nors gali ir nežinoti, bet lygiai taip pat reikia ir jiems žinoti, kad galėtų kuo mažiau apvilti savo mažylius, kurių aplinka yra tokia įvairi, kurių žvilgsnis yra toks skvarbus ir tyras, ir kurie taip nori viską patirti. Tokie jų norai yra natūralūs, su tokiais norais gimsta kiekvienas kūdikis. Ir tėvai gali jų visus nuoširdžius klausimus puikiai atsakyti ir patenkinti jų žingeidumą, jeigu tik patys siektų gilesnio savo aplinkos žinojimo ir pažinimo.

Tėvai savo nuostatomis grindžia savo ateitį per vaikus. Ir ne tik asmeninę, bet ir visos visuomenės. Visos žmonijos.

Mano pasikalbėjimai su dangiškuoju Tėvu, man augant, ėmė vis labiau dažnėti ir gilėti.

Man labai patikdavo su savo tėvu užlipti ant didžiulės kalvos Nazareto pakraštyje ir dairytis po toli nusidriekiančias apylinkes. Saulėtą dieną matydavau net labai toli skendinčią neryškią jūrą. Ir tokios iškylos man būdavo patys maloniausi patyrimai. Jų metu man tėvas aiškindavo kur yra graikiški-pagoniški miestai, kur yra kryptis į žydų šventą centrą, Jeruzalę, su savo didingomis sinagogomis ir daugybe nuostabių žydų švenčių. Ir iš tų pasakojimų aš daug ką galėjau suprasti, kokia nelaiminga buvo žydų tauta, nes tėvas visada liūdnai atsidūsėdavo, kad dabar jie turi tarnauti pagonims, ne žydams, nes yra jų priespaudoje.
Bet labiausiai mane jaudino tėvo nuoširdus noras mane šviesti, mokyti, ir pačiam leisti viską patirti, ką tokio amžiaus vaikui ir dera patirti. Jis niekada man nedrausdavo dirbti drauge su juo ir nestumdavo nuo savęs, net jeigu ir labai buvo užsiėmęs. Ir toks ryšys vaikui yra labai reikalingas, nes tik jo pagalba jis ugdo savyje pagarbą ir meilę tam su kuo šitaip bendrauja. Ir nebūtinai su tėvu ar motina. Su kiekvienu taip su juo nuoširdžiai žaidžiančiu ir augančiu žmogumi.

Šitokio dalyko stinga dabartinėms šeimoms, nes jos daugiausia energijos ir pastangų skiria tik savo vaikų materialaus gerbūvio užtikrinimui, iš akiračio visiškai išleisdamos kantrų ir su meile vaikų ugdymą, su jais drauge bendraujant ir augant. Vaiko auklėjimas ir yra nuoširdus ir mylintis bendravimas su juo, užmirštant visą aplinką. Tuo metu, kada bendrauja su vaiku tėvas ar motina kiekviename žingsnyje turi egzistuoti tik šitas ryšys. Nesvarbu, ar tėvas užsiima kokiais nors darbais, tvarko automobilį, rašo patį sudėtingiausią mokslinį darbą, ruošiasi rytdienos darbui, plauna indus, valo drabužius ar batus, o motina rūpinasi šeimos darbais rytdienai, ruošia vakarienę, kalbasi su drauge, atėjusia į svečius, visada kaip lygus narys šitame pačiame veiksme ir procese turi būti ir vaikas. Jis turi dalyvauti visoje šitoje veikloje kaip partneris, o ne kaip mažylis.
Ir jūs, mieli tėvai, turite, nuoširdžiai, jam suprantamais žodžiais aiškinti, ką jūs šituo konkrečiu momentu čia darote. Ir lygiai taip šitame procese leisti dalyvauti ir jam. Ir nesvarbu, kad jam ne iš karto pavyks atlikti kokį nors veiksmą taip, kaip jūs norėtumėte. Tam jūsų, tėvų, ir yra tėviška-motiniška meilė, kad su dieviška kantrybe mokytume visų tų veiksmų, kurie jam pagal pečius, kad net su draugais bendraudami lygiai taip nesišalintumėte ir savo vaiko, o ir jam rodytumėte dėmesį. Šitoks dėmesys ir nuoširdumas yra būtent tas gyvas ryšys, kuriuo grindžiama meilė.