5. Savęs padovanojimo Dvasia

(86.2) 7:5.1 Amžinasis Sūnus be apribojimų prisijungė prie Visuotinio Tėvo, kada visai kūrinijai buvo perduodamas tas nuostabus nurodymas: “Būkite tokie tobuli, net koks tobulas yra jūsų Tėvas Havonoje.” Ir visą laiką nuo to meto, tas pakvietimas-paliepimas motyvavo milžiniškos Amžinojo Sūnaus ir jo lygiaverčių ir asocijuotų Sūnų šeimos visus išlikimo planus ir savęs padovanojimo projektus. Ir per šituos pačius savęs padovanojimus Dievo Sūnūs visiems evoliuciniams tvariniams tapo “tuo keliu, ta tiesa, ir tuo gyvenimu.”

(86.3) 7:5.2 Amžinasis Sūnus negali tiesiogiai palaikyti ryšio su žmogiškosiomis būtybėmis, kaip tą daro Tėvas ikiasmenių Minties Derintojų dovanos dėka, bet Amžinasis Sūnus prie sukurtų asmenybių iš tiesų priartėja dieviškosios sūnystės daugeliu žemyn nusidriekiančių palaipsnių pakopų dėka, kol jis gali stovėti žmogaus akivaizdoje ir, kartais, kaip pats žmogus.

(86.4) 7:5.3 Amžinojo Sūnaus grynai asmenė prigimtis negali fragmentuotis. Amžinasis Sūnus tarnauja kaip dvasinė įtaka arba kaip asmuo, jis niekada netarnauja kitaip. Sūnui neįmanoma tapti tvarinio patyrimo dalimi ta prasme, kaip ja tampa Tėvas-Derintojas, bet Amžinasis Sūnus kompensuoja šitą apribojimą savęs padovanojimų būdu. Ką Visuotiniam Tėvui reiškia fragmentuotų esybių patyrimas, tą Amžinajam Sūnui reiškia Rojaus Sūnų įsikūnijimo patyrimai.

(86.5) 7:5.4 Amžinasis Sūnus neateina pas mirtingąjį žmogų kaip dieviškoji valia, kaip Minties Derintojas, gyvenantis žmogaus prote, bet Amžinasis Sūnus iš tiesų atėjo pas mirtingąjį žmogų Urantijoje, kada jo Sūnaus, Nebadono Mykolo, dieviškoji asmenybė įsikūnijo Jėzaus iš Nazareto žmogiškojoje prigimtyje. Tam, kad įgytų sukurtų asmenybių patyrimą, Dievo Rojaus Sūnūs turi įgauti tokių tvarinių pačią tą prigimtį ir savo dieviškąsias asmenybes įkūnyti kaip tuos pačius realius tvarinius. Įsikūnijimas, Sūnaringtono paslaptis, yra Sūnaus metodas, kaip išvengti priešingu atveju viską apimančių asmenybės absoliutumo pančių.

(86.6) 7:5.5 Seniai seniai Amžinasis Sūnus padovanojo save centrinio kūrinio kiekvienai iš grandinių tam, kad būtų apšviesti ir vystomi Havonos visi gyventojai ir piligrimai, įskaitant ir laiko kylančiuosius piligrimus. Nė per vieną iš šitų septynių savęs padovanojimų jis tikrai neveikė nei kaip kylantysis, nei kaip havonietis. Jis egzistavo kaip jis pats. Jo patyrimas buvo unikalus; jo patyrimas nebuvo su žmogumi ar kitu piligrimu ar kaip žmogus ar kitas piligrimas, bet tam tikru būdu jis buvo asociatyvus viršasmene prasme.

(86.7) 7:5.6 Taip pat jis iš tiesų neperėjo per tai, kas įsiterpia tarp Havonos vidinės grandinės ir Rojaus krantų. Jam, absoliučiai būtybei, neįmanoma sustabdyti asmenybės sąmonės, kadangi jame sutelktos visos dvasinės gravitacijos linijos. Ir šitų savęs padovanojimų laikotarpiais dvasinio švytėjimo centrinis Rojaus prieglobstis nebuvo susilpnintas, o Sūnaus visuotinės dvasinės gravitacijos grybšnis nebuvo sumažėjęs.

(87.1) 7:5.7 Amžinojo Sūnaus savęs padovanojimai Havonoje pranoksta žmogiškosios vaizduotės ribas; jie buvo transcendentiniai. Jis papildė visos Havonos patyrimą tada ir vėliau, bet mes nežinome, ar jis papildė savo egzistencialios prigimties tariamą patirtinį pajėgumą. Tai būtų Rojaus Sūnų savęs padovanojimo paslapties sfera. Tačiau, mes tikrai manome, jog kad ir ką Amžinasis Sūnus įgavo šitų savęs padovanojimo misijų metu, nuo to meto jis tą išsaugojo visą laiką; bet mes nežinome, kas tai yra.

(87.2) 7:5.8 Kad ir kiek mums būtų sunku suvokti Dievybės Antrojo Asmens savęs padovanojimus, bet mes tikrai suvokiame tą savęs padovanojimą, kurį Havonoje įgyvendino Amžinojo Sūnaus vienas iš Sūnų, kuris tiesiogine prasme perėjo per centrinės visatos grandines ir realiai patyrė tai, kas sudaro kylančiojo pasirengimą Dievybės pasiekimui. Tai buvo pirminis Mykolas, pirmagimis Sūnus Kūrėjas, ir jis perėjo per kylančiųjų piligrimų gyvenimo patyrimus iš grandinės į grandinę, su jais asmeniškai nukeliaudamas kiekvieno apskritimo etapą Grandfandos, pirmojo iš mirtingųjų, pasiekusio Havoną, dienomis.

(87.3) 7:5.9 Kad ir ką kitką šitas pirminis Mykolas apreiškė, bet jis Pirminio Sūnaus Motinos transcendentinį savęs padovanojimą Havonos tvariniams padarė realų. Tokį realų, jog kiekvienas laiko piligrimas, kuris įtemptai dirba, kad nukeliautų Havonos grandinėmis, yra amžiams dar labiau padrąsintas ir sustiprintas tvirto žinojimo, kad Dievo Amžinasis Sūnus septynis kartus atsisakė Rojaus galios ir šlovės tam, jog dalyvautų laiko-erdvės piligrimų patyrimuose progresinio Havonos pasiekimo septyniose grandinėse.

(87.4) 7:5.10 Amžinasis Sūnus yra pavyzdinis įkvėpimas visiems Dievo Sūnums jų savęs padovanojimo tarnavime per visas laiko ir erdvės visatas. Lygiaverčiai Sūnūs Kūrėjai ir asocijuotieji Sūnūs Arbitrai, su kitomis sūnystės neapreikštomis kategorijomis, visi turi šitą nuostabų norą padovanoti save tvarinio gyvybės įvairioms kategorijoms ir pačių tų tvarinių pavidalu. Todėl, dvasioje ir kadangi yra prigimties, o taip pat ir kilmės giminingumas, tampa teisinga, jog Amžinasis Sūnus, padovanodamas Dievo kiekvieną Sūnų erdvės pasauliams, šituose padovanojimuose, per šituos padovanojimus, ir šitais padovanojimais, visatų protingiems valiniams tvariniams padovanoja ir save.

(87.5) 7:5.11 Dvasia ir prigimtimi, jeigu ne visomis savybėmis, kiekvienas Rojaus Sūnus yra Pirminio Sūnaus dieviškai tobulas portretas. Tiesiogine prasme tai yra tiesa, kas tik matė Rojaus Sūnų, tas matė Dievo Amžinąjį Sūnų.