Urantija > Urantijos Knyga > IV DALIS. Jėzaus gyvenimas ir ... > 194 Dokumentas. Tiesos Dvasios... > 4. Krikščioniškosios bažnyčios... >

4. Krikščioniškosios bažnyčios pradžia

(2066.1) 194:4.1 Kada Jėzų taip netikėtai sučiupo jo priešai ir taip greitai nukryžiavo tarp dviejų vagių, tada jo apaštalai ir mokiniai buvo visiškai demoralizuoti. Mintis apie Mokytoją, suimtą, surištą, nuplaktą, ir nukryžiuotą, buvo perdaug skausminga net ir apaštalams. Jie užmiršo jo mokymus ir jo perspėjimus. Jis iš tikrųjų galėjo būti “pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visų žmonių akyse,” bet vargu ar jis galėjo būti tas Mesijas, kuris, kaip jie tikėjosi, atstatys Izraelio karalystę.

(2066.2) 194:4.2 Tada įvyksta prisikėlimas, kuris juos išlaisvina iš nevilties ir sugrąžina jų įtikėjimą į Mokytojo dieviškumą. Vėl ir vėl jie mato jį ir kalba su juo, ir jis juos išsiveda ant Alyvų Kalno, kur su jais atsisveikina ir jiems praneša, kad išvyksta atgal pas Tėvą. Jis pasakė jiems laukti Jeruzalėje tol, kol jie bus apdovanoti galia—kol tikrai ateis Tiesos Dvasia. Ir Pentakosto dieną šitas naujasis mokytojas ateina, ir jie iš karto išeina skelbti savo evangelijos su nauja galia. Jie yra gyvojo Viešpaties, o ne mirusio ir nugalėto lyderio, drąsūs ir bebaimiai pasekėjai. Mokytojas gyvena šitų evangelininkų širdyse; Dievas nėra kokia nors doktrina jų protuose; jis yra tapęs gyvuoju buvimu jų sielose.

(2066.3) 194:4.3 “Diena iš dienos jie toliau atkakliai ir vieningai mokė šventykloje ir laužė duoną namuose. Savo maistą jie valgė su džiaugsmu ir nuoširdžiu vieningumu, girdami Dievą ir jausdami palankumą visiems žmonėms. Jie visi buvo pripildyti šios dvasios, ir žodį apie Dievą jie sakė drąsiai. Ir minios tų, kurie tikėjo, buvo vieningos širdyje ir sieloje; ir nė vienas iš jų nesakė, kad bet kokie daiktai, kuriuos jis turi, yra jo, ir jie visais daiktais naudojosi bendrai.”

(2066.4) 194:4.4 Kas atsitiko šitiems vyrams, kuriems Jėzus buvo įsakęs eiti skelbti karalystės evangeliją, Dievo tėvystę ir žmogaus brolystę? Jie turi naują evangeliją; jie dega nauju patyrimu; juos yra užliejusi nauja dvasinė energija. Jų žinia netikėtai pasisuko į tai, kad būtų skelbiamas prisikėlęs Kristus: “Jėzus iš Nazareto, toks žmogus, kurį Dievas patvirtino galingais darbais ir stebuklais; jį, atsiųstą remiantis Dievo lemiamu patarimu ir išankstiniu numatymu, jūs iš tikrųjų nukryžiavote ir nužudėte. Tie dalykai, kuriuos Dievas iš anksto perdavė visų pranašų lūpomis, buvo šitaip įgyvendinti. Šitą Jėzų Dievas iš tikrųjų prikėlė. Dievas jį padarė tiek Viešpačiu, tiek Kristumi. Dievo dešinėje, išaukštintas ir gavęs iš Tėvo dvasios pažadą, jis išliejo tai, ką jūs galite matyti ir girdėti. Atgailaukite, kad jūsų nuodėmės būtų sunaikintos; kad Tėvas galėtų atsiųsti Kristų, kuris buvo jums paskirtas, net ir Jėzų, kuris danguje turi likti iki visų daiktų atstatymo laikų.”

(2066.5) 194:4.5 Karalystės evangelija, Jėzaus žinia, netikėtai buvo pakeista į evangeliją apie Viešpatį Jėzų Kristų. Jie dabar skelbė faktus apie jo gyvenimą, mirtį, ir prisikėlimą ir pamokslavo viltį apie jo greitą sugrįžimą į šitą pasaulį, kad užbaigtų savo pradėtus darbus. Šitokiu būdu ankstyvųjų tikinčiųjų žinia buvo susijusi su tuo, kad buvo skelbiami faktai apie jo pirmąjį atėjimą, ir su tuo, kad buvo mokoma turėti vilties dėl jo antrojo atėjimo, dėl tokio įvykio, kuris, jie manė, turi atsitikti netrukus.

(2067.1) 194:4.6 Greitai Kristus turėjo tapti sparčiai besiformuojančios bažnyčios tikėjimu. Jėzus gyvena; jis mirė dėl žmonių; jis davė šią dvasią; jis ateina vėl. Jėzus buvo visose jų mintyse ir nulėmė jų visą naują sampratą apie Dievą ir apie viską kitą. Juos per daug užliejo entuziazmas, susijęs su naująja doktrina, jog “Dievas yra Viešpaties Jėzaus Tėvas,” kad jie atkreiptų dėmesį į senąją žinią, jog “Dievas yra mylintis visų žmonių Tėvas,” net ir kiekvieno atskiro individo. Tas tiesa, broliškos meilės ir precedento neturinčios geros valios nuostabūs pasireiškimai iš tiesų atsirado šitose ankstyvosiose tikinčiųjų bendruomenėse. Bet tai buvo tikinčiųjų į Jėzų bičiulystė, o ne brolių bičiulystė Tėvo danguje šeimos karalystėje. Jų gera valia kilo iš meilės, kurią pagimdė samprata apie Jėzaus savęs padovanojimą, o ne mirtingojo žmogaus brolystės suvokimas. Nežiūrint šito, jie buvo kupini džiaugsmo, ir jie gyveno tokį naują ir unikalų gyvenimą, kad visus žmones patraukė jų mokymai apie Jėzų. Jie padarė didžiulę klaidą dėl to, kad pasinaudojo karalystės evangelijos gyvuoju ir iliustratyviu komentaru vietoje tos evangelijos, bet net ir tai išreiškė didžiausią religiją, kokią tik žmonija kada nors buvo pažinusi.

(2067.2) 194:4.7 Be jokios abejonės, pasaulyje ėmė atsirasti nauja brolija. “Tos minios, kurios tikėjo, toliau atkakliai laikėsi apaštalų mokymo ir brolijos, duonos laužymo, ir maldų.” Šie žmonės vienas kitą vadino broliu ir sese; jie vienas kitą sveikindavo šventu bučiniu; jie patarnaudavo vargšams. Tai buvo gyvenimo brolija, o taip pat ir garbinimo brolija. Jų bendruomeniškumas rėmėsi ne dekretu, bet troškimu pasidalinti savo materialiomis gėrybėmis su savo bičiuliais tikinčiaisiais. Jie buvo įsitikinę, kad Jėzus sugrįš tam, jog užbaigtų Tėvo karalystės sukūrimą jų kartos gyvenimo laikotarpiu. Šitas spontaniškas dalinimasis žemiškuoju turtu nebuvo tiesioginis Jėzaus mokymo bruožas; jis atsirado dėl to, kad šitie vyrai ir moterys taip nuoširdžiai ir taip pasitikinčiai tikėjo, kad jis turi sugrįžti bet kurią dieną, jog savo darbą padarytų iki galo ir karalystę užbaigtų. Bet šito geranoriško eksperimento su beatodairiška broliška meile galutinės pasekmės buvo katastrofiškos ir atnešė sielvartą. Tūkstančiai nuoširdžių tikinčiųjų savo nuosavybę pardavė ir atsikratė visos savo nekilnojamosios nuosavybės ir bet kokio kito duodančio pajamas turto. Einant laikui, nykstantys krikščioniškojo “lygaus pasidalinimo” resursai atėjo prie pabaigos— bet pasaulis ne. Neužilgo tikintieji Antioke ėmė rinkti pinigus, kad savo bičiulius tikinčiuosius Jeruzalėje apsaugotų nuo bado.

(2067.3) 194:4.8 Šitomis dienomis jie švęsdavo Viešpaties Vakarienę tokiu pačiu būdu, kaip ji ir vyko pirmą kartą; tai yra, jie susirinkdavo tam, kad valgytų bendrai geroje brolijoje ir valgymo pabaigoje duodavo priesaiką.

(2067.4) 194:4.9 Iš pradžių jie krikštijo Jėzaus vardu; tik praėjus beveik dvidešimčiai metų, jie ėmė krikštyti “Tėvo, Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu.” Priėmimui į tikinčiųjų broliją buvo reikalaujama tiktai krikšto. Dar jie neturėjo jokios organizacijos; tai buvo tiesiog Jėzaus brolija.

(2067.5) 194:4.10 Šita išpažįstanti Jėzų sekta sparčiai augo, ir vėl sedukėjai atkreipė į juos dėmesį. Fariziejai mažai jaudinosi dėl šios padėties, matydami, kad nė vienas iš šių mokymų netrukdo laikytis žydų įstatymų. Bet sedukėjai šios Jėzų išpažįstančios sektos lyderius ėmė sodinti į kalėjimą, ir tą darė tol, kol juos įtikino pasinaudoti vieno iš vadovaujančių rabinų, Gamalilio, patarimu: “Nuo šitų žmonių laikykitės atokiau ir palikite juos ramybėje, nes jeigu šis planas arba šitas darbas yra nuo žmonių, tai jis sužlugs; bet jeigu jis yra nuo Dievo, tai jūs nepajėgsite jų sužlugdyti, kad ir jūsų pačių nepalaikytų net ir tokiais, kurie kovoja prieš Dievą.” Jie nusprendė Gamalilio patarimu pasinaudoti, ir Jeruzalėje įsivyravo taikos ir ramybės laikotarpis, per kurį naujoji evangelija apie Jėzų sparčiai plito.

(2068.1) 194:4.11 Ir šitokiu būdu Jeruzalėje reikalai klostėsi gerai iki to meto, kada iš Aleksandrijos atvyko gausus kiekis graikų. Į Jeruzalę atvyko du iš Rodano mokinių ir atvertė didžiulį skaičių heleniečių. Tarp jų ankstyvųjų atsivertėlių buvo Steponas ir Barnabas. Šitie gabūs graikai didele dalimi turėjo ne žydišką požiūrį, ir jie žydiškų garbinimo ir kitų ritualinių papročių laikėsi ne taip skrupulingai. Ir būtent šitų graikų tikinčiųjų veiksmai ir nutraukė taikius ryšius tarp Jėzaus brolijos ir fariziejų ir sedukėjų. Steponas ir jo graikas bičiulis ėmė pamokslauti didesniu laipsniu taip, kaip mokė Jėzus, ir dėl to nedelsiant kilo konfliktas su žydų valdovais. Steponui sakant vieną iš viešų pamokslų, kada jis priėjo prie nepageidaujamos pasisakymo dalies, tada jie be jokių teismo formalumų čia pat negyvai jį užmėtė akmenimis.

(2068.2) 194:4.12 Steponas, tikinčiųjų į Jėzų graikų kolonijos vadovas Jeruzalėje, šitokiu būdu tapo pirmuoju kankiniu už naująjį tikėjimą ir ypatinga priežastimi tam, kad būtų formaliai organizuota ankstyvoji krikščioniška bažnyčia. Šita nauja krizė atvedė į tai, jog buvo pripažinta, kad tikintieji toliau nebegali veikti kaip sekta žydų tikėjimo viduje. Jie visi sutiko, kad nuo netikinčiųjų turi atsiskirti; ir per vieną mėnesį nuo Stepono mirties Jeruzalėje vadovaujant Petrui buvo organizuota bažnyčia, o Jėzaus brolis Jokūbas buvo paskirtas jos oficialiu vadovu.

(2068.3) 194:4.13 Ir tada žydai pradėjo naujus ir negailestingus persekiojimus, tokiu būdu naujosios religijos apie Jėzų, kuri vėliau Antioke buvo pavadinta krikščionybe, aktyvūs mokytojai išėjo į pačius atokiausius imperijos pakraščius skelbdami Jėzų. Nešant šitą žinią, iki Pauliaus pasirodymo vadovavimas buvo graikų rankose; ir šitie pirmieji misionieriai, kaip ir vėlesnieji, ėjo tuo keliu, kuriuo ankstesniaisiais laikais žygiavo Aleksandras, ėjo Gazos ir Tyro keliu iki Antioko, o tada per Mažąją Aziją į Makedoniją, tada tolyn į Romą ir iki pačių tolimiausiųjų imperijos kampelių.