(2055.4) 193:4.1 Mokytojo atsisveikinimo kalbos savo apaštalams kaip tik pirmojoje dalyje jis užsiminė apie Judo praradimą ir jų dėmesį atkreipė į tai, jog kartu dirbusio bičiulio išdaviko tragiškas likimas yra rimtas perspėjimas dėl visuomeninės ir broliškos izoliacijos pavojų. Tikintiesiems, šitame ir ateities amžiais, gali praversti pateikta Judo nuopuolio priežasčių trumpa apžvalga Mokytojo pastabų šviesoje ir atsižvelgiant į sukauptą apšvietimą per vėliau ėjusius amžius.

(2055.5) 193:4.2 Kada mes žvelgiame atgal į šitą tragediją, tada suvokiame, kad Judas nuklydo, pirmiausia, dėl to, kad jis buvo labai aiškiai izoliuota asmenybė, tokia asmenybė, kuri buvo užsisklendusi ir atsiribojusi nuo įprastų visuomeninių kontaktų. Jis atkakliai nenorėjo pasikliauti savo bičiuliais apaštalais, arba būti su jais atviras. Dėl to, kad jis buvo atsiribojusio tipo asmenybė, tai nebūtų, savaime, Judo atvedę į tokią piktadarybę, bet jam taip pat nepavyko išsiugdyti didesnės meilės ir išvystyti didesnio dvasinio gailestingumo. Ir priedo, tarsi tam, kad dar labiau pablogintų ir taip jau blogus reikalus, jis nuolat užantyje laikė pyktį ir puoselėjo tokius psichologinius priešus, kaip kerštą ir apskritai troškimą dėl visų savo nusivylimų su kažkuo “atsiskaityti.”

(2056.1) 193:4.3 Šita nevykusi individualių savybių ir protinių polinkių kombinacija slapta sukurstė tai, kad sunaikintų geranorį žmogų, kuris šito blogio nesugebėjo pažaboti meilės, įtikėjimo, ir pasitikėjimo kitu dėka. Tai, kad Judui nebuvo būtina nuklysti, gerai įrodo Tomo ir Natanieliaus atvejai, juos abu graužė lygiai tos pačios rūšies įtarimas ir per daug išvystytas individualistinis polinkis. Net Andriejus ir Motiejus turėjo daug šitokio pobūdžio polinkių; bet, laikui einant, visų šitų vyrų meilė Jėzui ir savo bičiuliams apaštalams augo, o ne silpnėjo. Jų gailestingumas ir tiesos pažinimas augo. Jie ėmė vis daugiau pasitikėti savo sielos broliais ir palengva išsiugdė tą atsivėrimą savo sielos broliams. Judas atkakliai atsisakinėjo atsiverti savo sielos broliams. Kada jis buvo priverstas, dėl susikaupusių emocinių prieštaravimų, palengvėjimo ieškoti saviraiškoje, tada patarimo jis nuolat ieškodavo ir sulaukdavo neišmintingos paguodos iš savo nedvasingų giminaičių arba iš tų atsitiktinių pažįstamų, kurie dangiškosios karalystės, kurios vienas iš šių dvylikos įšventintų ambasadorių žemėje buvo ir jis pats, dvasinių realybių gerovei ir žengimui į priekį buvo arba abejingi, arba iš tiesų priešiški.

(2056.2) 193:4.4 Judas žemiškosios kovo mūšius pralaimėjo dėl tokių asmeninių savybių ir charakterio silpnumo faktorių:

(2056.3) 193:4.5 1. Jis buvo izoliuotas žmogiškosios būtybės tipas. Jis buvo labai didelis individualistas ir pasirinko tai, kad išaugtų į tvirtą “užsisklendusios” ir nebendraujančios rūšies asmenį.

(2056.4) 193:4.6 2. Kada buvo vaikas, tada gyvenimas jam buvo padarytas perdaug lengvas. Jis nepaprastai pykdavo dėl trukdymų. Jis visada tikėdavosi laimėti; jis visiškai nemokėjo pralaimėti.

(2056.5) 193:4.7 3. Jis niekada neįsisavino filosofinio metodo, kaip žvelgti į nusivylimą. Vietoje to, kad nusivylimus laikytų žmogiškosios egzistencijos įprastu ir kasdieniu bruožu, jis būtinai kaltindavo ką nors konkrečiai, arba savo partnerius kaip grupę, dėl visų savo asmeninių sunkumų ir nusivylimų.

(2056.6) 193:4.8 4. Jis turėjo polinkį užantyje laikyti pyktį; jis visą laiką puoselėjo keršto mintį.

(2056.7) 193:4.9 5. Jis nemėgo atvirai pažvelgti į faktus; savo požiūriu į gyvenimo situacijas jis buvo nesąžiningas.

(2056.8) 193:4.10 6. Jis nemėgo aptarinėti savo asmeninių problemų su savo artimiausiais bičiuliais; jis atsisakydavo pasikalbėti apie savo sunkumus su savo tikraisiais draugais arba su tais, kurie jį iš tiesų mylėjo. Per visus jų bendravimo metus, jis nė karto nenuėjo pas Mokytoją grynai su asmenine problema.

(2056.9) 193:4.11 7. Jis niekada neišmoko to, jog tikrasis atlygis už kilnų gyvenimą, galų gale, yra dvasiniai prizai, kurie nevisada būna padalinami per šitą trumpą gyvenimą materialiame kūne.

(2056.10) 193:4.12 Dėl šitos nuolatinės asmenybės izoliacijos jo sielvartas didėjo, jo kančia augo, jo nerimas plėtėsi, ir jo neviltis gilėjo beveik neištveriamai.

(2057.1) 193:4.13 Nors šitas savanaudis ir ultraindividualistas apaštalas turėjo daug psichinių, emocinių, ir dvasinių problemų, bet jo pagrindiniai sunkumai buvo tokie: Asmenybės sferoje, jis buvo izoliuotas. Proto srityje, jis buvo įtarus ir kerštingas. Temperamento sferoje, jis buvo irzlus ir kerštaujantis. Jausmų srityje, jis buvo be meilės ir neatlaidus. Visuomeninėje srityje, jis nepasitikėjo kitais ir buvo beveik visiškai užsisklendęs. Dvasinėje sferoje, jis tapo įžūlus ir savanaudiškai ambicingas. Gyvenime, jis ignoravo tuos, kurie jį mylėjo, o mirtyje, jis liko be draugų.

(2057.2) 193:4.14 Tokie, tuomet, yra proto faktoriai ir blogio poveikiai, kurie, paimti drauge, paaiškina, kodėl geranoris ir šiaip jau kažkada buvęs nuoširdus tikintysis į Jėzų, net po kelerių metų artimo bendravimo su transformuojančia jo asmenybe, savo bičiulius apleido, šventą reikalą su panieka atstūmė, savo šventojo pašaukimo atsižadėjo, ir savo dieviškąjį Mokytoją išdavė.