1. Dvasinės gravitacijos grandine

(81.6) 7:1.1 Viskas, ką galima pasakyti apie Dievo imanentiškumą, apie jo buvimą visur, visagališkumą, ir visažinumą, lygiai tiek pat galima pasakyti ir apie Sūnų dvasinėse sferose. Gryna ir visuotinė visos kūrinijos dvasinė gravitacija, šitoji išskirtinai dvasinė grandinė, veda tiesiai atgal į Antrojo Šaltinio ir Centro asmenį Rojuje. Jis vadovauja visų tikrų dvasinių vertybių to visą laiką esančio ir neklystančio dvasinio grybšnio kontrolei ir veikimui. Šitokiu būdu iš tikrųjų Amžinasis Sūnus įgyvendina absoliučią dvasinę aukšiausiąją valdžią. Jis tiesiogine prasme visas dvasines realybes ir visas sudvasintas vertybes laiko tarsi savo saujoje. Visuotinės dvasinės gravitacijos kontrolė yra visuotinė dvasinė aukščiausioji valdžia.

(82.1) 7:1.2 Šitoji dvasinių dalykų gravitacijos kontrolė veikia nepriklausomai nuo laiko ir erdvės; dėl to iš tiesų perduodama dvasinė energija nesumažėja. Dvasinė gravitacija niekada nenukenčia dėl laiko uždelsimo, taip pat jos nesusilpnina erdvė. Ji nesumažėja sutinkamai su jos perdavimo atstumo kvadratu; grynos dvasinės energijos grandinių neuždelsia materialios kūrinijos masė. Ir šitas grynos dvasinės energijos laiko ir erdvės pranokimas yra neatskiriamas nuo Sūnaus absoliutumo; jis yra ne dėl Trečiojo Šaltinio ir Centro antigravitacinių jėgų įsiterpimo.

(82.2) 7:1.3 Dvasinės realybės reaguoja į dvasinės gravitacijos centro traukiamąją galią sutinkamai su jų kokybine verte, su jų dvasinės prigimties realiu laipsniu. Dvasinė substancija (kokybė) lygiai taip reaguoja į dvasinę gravitaciją, kaip fizinės materijos (kiekybės) organizuota energija reaguoja į fizinę gravitaciją. Dvasinės vertybės ir dvasinės jėgos yra realios. Asmenybės požiūriu, dvasia yra kūrinio siela; materija yra iliuzinis fizinis kūnas.

(82.3) 7:1.4 Dvasinės grandinės reakcijos ir svyravimai visą laiką tiksliai atitinka dvasinių vertybių turinį, individo arba pasaulio kokybinį dvasinį statusą. Traukianti galia akimirksniu reaguoja į bet kokios visatos situacijos ar planetinės sąlygos vertę dvasios viduje ar šalia dvasios. Kiekvieną kartą, kada kokia nors dvasinė realybė aktualizuojasi visatose, šitas pasikeitimas sukelia būtinybę, kad dvasinė grandinė tiesiogiai ir nedelsiant prisiderintų iš naujo. Tokia nauja dvasia iš tiesų yra Antrojo Šaltinio ir Centro dalis; ir tiesiog tiek užtikrintai, kiek mirtingasis žmogus tampa sudvasinta būtybe, jis pasieks šį dvasinį Sūnų, dvasinės gravitacijos centrą ir šaltinį.

(82.4) 7:1.5 Sūnaus dvasinio traukimo galia mažesniu laipsniu yra neatskiriama nuo sūnystės daugelio Rojaus kategorijų. Nes tarp absoliučios dvasinės gravitacijos grandinės ribų iš tikrųjų egzistuoja tos vietinės dvasinės traukos sistemos, kurios veikia kūrinijos mažesniuose vienetuose. Tokie dvasinės gravitacijos ikiabsoliutūs sukoncentravimai yra laiko ir erdvės asmenybių Kūrėjų dieviškumo dalis, ir turi abipusį ryšį su Aukščiausiosios Būtybės atsirandančia patirtine virškontrole.

(82.5) 7:1.6 Dvasinės gravitacijos traukimas ir reagavimas į ją veikia ne tiktai visatoje kaip visumoje, bet taip pat net ir tarp individų ir individų grupių. Dvasinio sąryšio jėga egzistuoja tarp bet kokio pasaulio, rasės, nacijos, ar tikinčiųjų individų grupės dvasingų ir sudvasintų asmenybių. Tiesioginis dvasinės prigimties traukimas egzistuoja tarp dvasingai mąstančių asmenų, turinčių panašų skonį ir troškimus. Terminas giminingos dvasios yra ne vien tiktai vaizdinė kalbos priemonė.

(82.6) 7:1.7 Kaip Rojaus materiali gravitacija, taip Amžinojo Sūnaus dvasinė gravitacija yra absoliuti. Nuodėmė ir maištas gali trukdyti vietinės visatos grandinių veikimui, bet niekas negali sustabdyti Amžinojo Sūnaus dvasinės gravitacijos. Liuciferio maištas sukėlė daug pakitimų jūsų apgyvendintų pasaulių sistemoje ir Urantijoje, bet mes nepastebime, jog dėl to įvestas jūsų planetos dvasinis karantinas būtų bent mažiausiu laipsniu paveikęs Amžinojo Sūnaus visur esančios dvasios ar susietos dvasinės gravitacijos grandinės buvimą ir veikimą.

(82.7) 7:1.8 Visas didžiosios visatos dvasinės gravitacijos grandinės reakcijas galima numatyti. Mes atpažįstame Amžinojo Sūnaus visur esančios dvasios visus veiksmus ir reagavimus, ir matome, kad jie yra patikimi. Sutinkamai su gerai žinomais dėsniais, mes galime išmatuoti ir iš tiesų matuojame dvasinę gravitaciją lygiai taip, kaip žmogus mėgina apskaičiuoti ribinės fizinės gravitacijos pasireiškimus. Yra nekintantis Sūnaus dvasios reagavimas į visus dvasinius dalykus, būtybes, ir asmenis, ir šitas reagavimas visada būna sutinkamai su visų tokių dvasinių vertybių aktualybės laipsniu (tikrovės kokybiniu laipsniu).

(83.1) 7:1.9 Bet šalia šitos pačios patikimos ir numatomos Amžinojo Sūnaus dvasinio buvimo funkcijos, taip pat yra sutinkami tokie reiškiniai, kurie savo reakcijomis nėra taip iš anksto nuspėjami. Tokie reiškiniai galbūt pažymi Dievybės Absoliuto lygiavertį veiksmą atsirandančių dvasinių potencialų sferose. Mes žinome, kad Amžinojo Sūnaus dvasios buvimas yra didingos ir begalinės asmenybės įtaka, bet mes vargu ar laikome tas reakcijas, susijusias su Dievybės Absoliuto numanomais veikimais, asmenėmis.

(83.2) 7:1.10 Žvelgiant asmenybės požiūriu ir į asmenis, tai Amžinasis Sūnus ir Dievybės Absoliutas atrodo, jog yra susieti tokiu būdu: Amžinasis Sūnus viešpatauja aktualių dvasinių vertybių valdose, tuo tarpu Dievybės Absoliutas atrodo, jog persmelkia milžinišką potencialių dvasinių vertybių sferą. Dvasinės prigimties visa aktuali vertybė prieglobstį suranda Amžinojo Sūnaus gravitacijos grybšnyje, bet jeigu ji yra potenciali, tuomet akivaizdžiai prisiglaudžia Dievybės Absoliuto buvime.

(83.3) 7:1.11 Dvasia atrodo, kad iškyla iš Dievybės Absoliuto potencialų; besivystanti dvasia abipusį ryšį suranda Aukščiausiojo ir Galutiniojo patirtiniuose ir neužbaigtuose grybšniuose; galiausiai dvasia suranda galutinį likimą Amžinojo Sūnaus dvasinės grandinės absoliučiame grybšnyje. Tai pasirodo, jog yra patirtinės dvasios ciklas, bet egzistenciali dvasia yra neatskiriama nuo Antrojo Šaltinio ir Centro begalybės.