(2016.6) 188:4.1 Nors Jėzus šita mirtimi ant kryžiaus mirė ne dėl to, kad atpirktų mirtingojo žmogaus rasinę kaltę, o taip pat ir ne dėl to, kad suteiktų tam tikros rūšies veiksmingą priėjimą prie Dievo, kuris priešingu atveju būtų įsižeidęs ir neatlaidus; nors Žmogaus Sūnus nepasiūlė savęs kaip aukos, kad nuramintų Dievo įniršį ir kad nuodėmingam žmogui atvertų kelią į išgelbėjimą; nežiūrint to, jog šitos idėjos apie atpirkimą ir nuraminimą yra klaidingos, ir vis tiktai, Jėzaus mirtis ant kryžiaus turi didžiulės svarbos, kurios nereikėtų išleisti iš akiračio. Tai yra faktas, jog Urantija tapo žinoma tarp kitų apgyvendintų planetų kaip “Kryžiaus Pasaulis.”

(2016.7) 188:4.2 Urantijoje Jėzus troško gyventi pilnavertį mirtingojo gyvenimą materialiame kūne. Mirtis, paprastai, yra gyvenimo dalis. Mirtis yra paskutinysis veiksmas mirtingojo dramoje. Geranoriškai stengdamiesi išvengti prietaringų klaidų, susijusių su mirties ant kryžiaus prasmės klaidingu aiškinimu, jūs turėtumėte būti atsargūs, kad nepadarytumėte didžiosios klaidos nesuvokdami Mokytojo mirties teisingos reikšmės ir tikrosios svarbos.

(2016.8) 188:4.3 Mirtingasis žmogus niekada nebuvo aršiausiųjų apgavikų nuosavybė. Jėzus nemirė tam, kad žmogų išpirktų iš šių sferų apleidusių tikėjimą valdovų ir puolusių princų gniaužtų. Tėvas danguje niekada neturėjo mintyje tokio didžiulio neteisingumo, kad mirtingojo sielą prakeiktų už jo protėvių piktadarybes. Mokytojo mirtis ant kryžiaus taip pat nebuvo ir tokia auka, kurios dėka buvo stengiamasi sumokėti Dievui skolą, kurią jam buvo skolinga žmonijos rasė.

(2016.9) 188:4.4 Iki Jėzaus gyvenimo žemėje, būtų buvę galima jus pateisinti, kad tikite į tokį Dievą, bet ne po to, kada Mokytojas gyveno ir mirė tarp jūsų bičiulių mirtingųjų. Mozė mokė Kūrėjo Dievo orumo ir teisingumo; bet Jėzus pavaizdavo dangiškojo Tėvo meilę ir gailestingumą.

(2016.10) 188:4.5 Gyvulinė prigimtis—polinkis į piktadarystę—gali būti paveldima, bet nuodėmė nėra perduodama vaikui iš tėvo. Nuodėmė yra toks veiksmas, kada atskiras tvarinys sąmoningai ir tyčia maištauja prieš Dievo valią ir šio Sūnaus įstatymus.

(2017.1) 188:4.6 Jėzus gyveno ir mirė visos visatos labui, o ne vien tiktai šito pasaulio rasių labui. Nors šios sferos mirtingieji turėjo išgelbėjimą net ir prieš tai, kada Urantijoje gyveno ir numirė Jėzus, nežiūrint šito, tai yra faktas, kad jo savęs padovanojimas šitame pasaulyje išgelbėjimo kelią labai smarkiai apšvietė; jo mirtis daug prisidėjo prie to, kad amžiams būtų aišku, jog po mirties materialiame kūne mirtingojo išlikimas tikrai yra.

(2017.2) 188:4.7 Nors vargu ar tinka apie Jėzų kalbėti kaip apie pasiaukotoją, išpirkėją, ir atpirkėją, bet visiškai teisinga jį vadinti išgelbėtoju. Jis išgelbėjimo (išlikimo) kelią amžiams padarė aiškesnį ir tikresnį; jis tą išgelbėjimo kelią Nebadono visatos visų pasaulių visiems mirtingiesiems iš tiesų parodė geriau ir tikriau.

(2017.3) 188:4.8 Kada tik Dievo idėją jūs imate suvokti kaip teisingą ir mylintį Tėvą, tokios vienintelės sampratos visą laiką mokė Jėzus, tada nedelsiant, visiškai nuosekliai, jūs turite iš viso atsisakyti visų primityvių sampratų apie Dievą, kad jis yra kaip įsižeidęs monarchas, griežtas ir visagalis valdovas, kuriam didžiausias malonumas yra išsiaiškinti, kurie iš jo pavaldinių daro piktadarystes, ir pasirūpinti, kad jie būtų tinkamai nubausti, nebent kokia nors būtybė beveik prilygstanti jam pačiam pati pasisiūlytų kentėti už juos, mirti kaip pakaitalas ir vietoje jų. Visa idėja apie išpirkimą ir atpirkimą yra nesuderinama su tokia Dievo samprata, kokios mokė ir kokią pademonstravo Jėzus iš Nazareto. Dievo begalinė meilė nėra antrinė, kad dieviškojoje prigimtyje eitų po ko nors kito.

(2017.4) 188:4.9 Visa šitoji samprata apie atpirkimą ir išgelbėjimą aukos dėka savo šaknimis kyla iš savanaudiškumo ir remiasi savanaudiškumu. Jėzus mokė, jog tarnavimas savo bičiuliams yra dvasinės tikinčiųjų brolystės aukščiausioji samprata. Išgelbėjimas yra savaime suprantamas dalykas tiems, kurie tiki į Dievo tėvystę. Tikinčiojo pagrindiniu rūpesčiu neturėtų būti savanaudiškas troškimas siekti asmeninio išsigelbėjimo, o vietoje šito tai turėtų būti nesavanaudiškas akstinas mylėti ir, dėl to, savo bičiuliams tarnauti, net ir taip, kaip mirtinguosius žmones mylėjo ir kaip jiems tarnavo Jėzus.

(2017.5) 188:4.10 Tikri tikintieji taip pat tiek daug nepergyvena ir dėl bausmės už nuodėmę ateityje. Tikras tikintysis yra susirūpinęs tiktai dėl dabartinio atsiskyrimo nuo Dievo. Tas tiesa, išmintingi tėvai savo sūnus gali nubausti, bet visa tai jie daro iš meilės ir siekdami auklėjimo tikslų. Jie nebaudžia iš pykčio, taip pat jie nebaudžia ir iš keršto.

(2017.6) 188:4.11 Net jeigu Dievas ir būtų griežtas ir teisėtas monarchas tokioje visatoje, kur aukščiausiuoju laipsniu valdo teisingumas, tai jis tikrai nebūtų patenkintas dėl tokio vaikiško plano, kada vietoje kalto nusikaltėlio yra pakeičiamas nekaltas kankinys.

(2017.7) 188:4.12 Jėzaus mirties, kaip ji yra susijusi su žmogiškojo patyrimo praturtinimu ir išgelbėjimo kelio praplėtimu, didingumas yra ne jo mirties faktas, bet toji nuostabi maniera ir neprilygstama dvasia, kaip jis mirtį pasitiko.

(2017.8) 188:4.13 Šita visa idėja apie atleidimo išpirką perkelia išgelbėjimą į nerealybės lygį; tokia samprata yra grynai filosofinė. Žmogiškasis išgelbėjimas yra realus; jis remiasi dviemis realybėmis, kurias gali suvokti tvarinio įtikėjimas ir šitokiu būdu jos gali būti įtrauktos į individualų žmogiškąjį patyrimą: Dievo tėvystės faktu ir su tuo susieta tiesa, žmogaus brolyste. Galų gale, tas yra tiesa, kad jums turi būti “atleidžiamos jūsų kaltės taip, kaip jūs atleidžiate savo skolininkams.”