(77.4) 6:5.1 Amžinasis Sūnus fizinėse sferose asmeniškai neveikia, jis taip pat neveikia, išskyrus tiktai jo veikimą per Bendrai Veikiantįjį, ir proto tarnystės tvarinių būtybėms lygiuose. Bet šitie apribojimai Amžinojo Sūnaus jokiu būdu kaip nors kitaip nesuvaržo, kad jis visiškai ir laisvai panaudotų dvasinio visažinumo, buvimo visur, ir visagališkumo visas dieviškąsias savybes.

(77.5) 6:5.2 Amžinasis Sūnus asmeniškai nepersmelkia dvasios potencialų, neatskiriamų nuo Dievybės Absoliuto begalybės, bet šiems potencialams tampant realiems, jie patenka į šio Sūnaus dvasinės gravitacijos grandinės visagalį grybšnį.

(77.6) 6:5.3 Asmenybė yra Visuotinio Tėvo išimtinė dovana. Amžinasis Sūnus gauna asmenybę iš Tėvo, bet jis, be Tėvo, asmenybės nedovanoja. Sūnus suteikia kilmę milžiniškoms dvasinėms gausybėms, bet tokie kilusieji nėra asmenybės. Kada Sūnus sukuria asmenybę, tada jis tą daro kartu su Tėvu ar su Bendrai Kuriančiuoju, kuris tokiuose ryšiuose gali veikti vietoje Tėvo. Tokiu būdu Amžinasis Sūnus yra bendras asmenybių kūrėjas, bet asmenybės jis nepadovanoja nė vienai būtybei ir pats, vienas, niekada nesukuria asmenių būtybių. Tačiau šis veiksmo apribojimas iš Sūnaus neatima sugebėjimo sukurti kitokios negu asmenės realybės bet kokį tipą ar visus tipus.

(77.7) 6:5.4 Amžinasis Sūnus yra apribotas, perduodant kūrėjo išskirtines teises. Tėvas, įamžindamas Pirminį Sūnų, padovanojo jam galią ir privilegiją vėliau prisijungti prie Tėvo dieviškajame veiksme, sukuriant papildomus Sūnus, turinčius kuriančiųjų savybių, ir tą jie padarė ir dabar daro. Tačiau, kada šitie lygiaverčiai Sūnūs yra sukurti, tada tvėrimo išskirtinės teisės matomai negali būti perduodamos toliau. Amžinasis Sūnus perduoda tvėrimo galias tiktai pirmajam arba tiesioginiam įasmeninimui. Dėl to, kada Tėvas ir Sūnus susivienija tam, kad įasmenintų Sūnų Kūrėją, tada jie pasiekia savo tikslą; bet tas Sūnus Kūrėjas, kuris šitokiu būdu yra sutveriamas, niekada negali perduoti ar deleguoti tvėrimo išskirtinių teisių įvairioms Sūnų kategorijoms, kurias jis gali vėliau sutverti, bet nežiūrint šito, aukščiausieji vietinės visatos Sūnūs iš tiesų turi labai ribotą Sūnaus Kūrėjo kuriančiųjų savybių atspindį.

(78.1) 6:5.5 Amžinasis Sūnus, kaip begalinė ir išimtinai asmenė būtybė, negali fragmentuoti savo prigimties, negali savo paties aš individualizuotų dalių paskleisti ir padovanoti kitoms esybėms ar asmenims, kaip tą daro Visuotinis Tėvas ir Begalinė Dvasia. Bet Sūnus gali dovanoti ir iš tiesų dovanoja save, kaip beribę dvasią, kad apgaubtų visą kūriniją ir nenutrūkstamai trauktų visas dvasines asmenybes ir dvasines realybes į save.

(78.2) 6:5.6 Visą laiką prisiminkite, Amžinasis Sūnus yra dvasinio Tėvo asmeninis pavaizdavimas visai kūrinijai. Sūnus yra asmenis ir jokiu būdu ne kitoks, bet tik asmenis Dievybės prasme; tokia dieviška ir absoliuti asmenybė negali būti suskaidyta arba fragmentuota. Dievas Tėvas ir Dievas Dvasia yra tikrai asmeniai, bet jie taip pat yra ir visa kita, papildomai prie to, kad yra tokios Dievybės asmenybės.

(78.3) 6:5.7 Nors Amžinasis Sūnus negali asmeniškai dalyvauti Minties Derintojų padovanojime, bet jis iš tiesų tarėsi su Visuotiniu Tėvu amžinojoje praeityje, pritardamas šiam planui ir pažadėdamas begalinį bendradarbiavimą, kada Tėvas, projektuodamas Minties Derintojų padovanojimą, pasiūlė Sūnui, “Sutverkime mirtingąjį žmogų pagal mūsų pačių atvaizdą.” Ir kaip Tėvo dvasios fragmentas gyvena jūsų viduje, taip Sūnaus dvasios buvimas apgaubia jus, tuo tarpu šitie abu amžinai dirba kaip vienas jūsų dvasinio vystymosi labui.