(1951.2) 180:6.1 Po to, kada Petras, Jokūbas, ir Motiejus pateikė Mokytojui daug klausimų, jis tęsė savo atsisveikinimo kalbą, sakydamas: «Ir aš jums visa tai pasakoju prieš palikdamas jus, kad galėtumėte tam, kas netrukus jus užgrius, pasirengti tiek, kad nepadarytumėte rimtos klaidos. Valdžia nepasitenkins vien tik tuo, kad jus išvarys iš sinagogų; aš jus įspėju, toji valanda artinasi, kai tie, kurie jus žudys, galvos, kad jie iš tikrųjų tarnauja Dievui. Ir visus šiuos dalykus jie darys jums ir tiems, kuriuos jūs atvesite į dangaus karalystę, kadangi Tėvo jie nepažįsta. Jie atsisakė pažinti Tėvą atsisakydami priimti mane; ir jie atsisako priimti mane, kada atstumia jus, su sąlyga, jeigu jūs laikėtės mano naujojo įsakymo, jog mylėtumėte vienas kitą, net ir taip, kaip jus mylėjau aš. Apie šiuos dalykus aš jums sakau iš anksto tam, jog kada ateis jūsų valanda, kaip dabar yra atėjusi manoji, jus galėtų sustiprinti tas žinojimas, kad man viskas buvo žinoma, ir kad manoji dvasia tikrai bus su jumis visose jūsų kančiose mano labui ir evangelijos labui. Būtent šituo tikslu nuo pat pradžios aš su jumis kalbėjausi taip aiškiai. Aš net įspėjau jus, kad žmogaus priešais gali būti ir jo paties šeimos nariai. Nors šitoji karalystės evangelija visada atneša didžiulę ramybę atskiro tikinčiojo sielai, bet į žemę ramybę ji atneš tiktai tada, kada manuoju mokymu žmogus norės tikėti iš visos širdies ir kada sukurs tokį realų įprotį, kad gyvenant mirtingąjį gyvenimą pagrindinis tikslas bus Tėvo valios vykdymas.

(1951.3) 180:6.2 “Dabar, kai aš jus palieku, matydamas, jog yra atėjusi toji valanda, kada aš netrukus vyksiu pas Tėvą, aš esu nustebęs, jog nė vienas iš jūsų nepaklausėte, Kodėl gi tu mus palieki? Nežiūrint šito, aš žinau, kad tokius klausimus jūs klausiate savo širdyje. Aš jums pasakysiu atvirai, kaip atvirai vienas draugas sako kitam. Tai, kad aš išeinu, yra tikrai naudinga būtent jums. Jeigu aš neišeisiu, tai naujasis mokytojas negalės ateiti į jūsų širdis. Aš turiu atsikratyti šito mirtingojo kūno ir sugrįžti į savo vietą danguje prieš tai, kada atsiųsiu šitą dvasinį mokytoją, kad gyventų jūsų sieloje ir vestų jūsų dvasią į tiesą. Ir kada manoji dvasia ateis, kad apsigyventų jūsų viduje, tada ji apšvies tą skirtumą tarp nuodėmės ir teisumo ir jus įgalins išmintingai apie tai spręsti savo širdyje.

(1951.4) 180:6.3 “Aš vis dar turiu jums daug ką pasakyti, bet kaip tik dabar jūs negalite kiek nors daugiau suvokti. Nors, kada ji, Tiesos Dvasia, ateis, tada ji galiausiai jus atves į visą tiesą, kai jūs eisite per daugelį gyvenamųjų buveinių mano Tėvo visatoje.

(1951.5) 180:6.4 “Šitoji dvasia nekalbės savo vardu, bet ji pareikš jums tai, ką Tėvas atskleidė šiam Sūnui, ir ji net parodys būsimuosius dalykus; ji šlovins mane net ir taip, kaip savąjį Tėvą šlovinau aš. Šitoji dvasia pasklinda iš manęs ir ji apreikš mano tiesą jums. Viskas, ką Tėvas turi šitose valdose, dabar yra mano; štai kodėl aš iš tiesų pareiškiau, jog šitas naujasis mokytojas paims tai, kas yra mano, ir tą atskleis jums.

(1952.1) 180:6.5 “Visiškai netrukus aš paliksiu jus trumpam. Po šito, kada jūs vėl mane pamatysite, tada aš jau būsiu pakeliui pas Tėvą, taip, kad net ir tada jūs mane matysite neilgai.”

(1952.2) 180:6.6 Tuo metu, kai jis trumpam nutilo, apaštalai ėmė šnekėtis vienas su kitu: “Ką čia jis mums sako? ‘Visiškai netrukus aš paliksiu jus,’ ir ‘Kada jūs vėl mane pamatysite, tada jūs mane matysite neilgai, nes aš jau būsiu pakeliui pas Tėvą.’ Ką jis turi omenyje šituo ‘visiškai netrukus’ ir ‘neilgai’? Mes negalime suprasti, ką jis mums sako.”

(1952.3) 180:6.7 Ir kadangi Jėzus žinojo, kad jie pateikia tokius klasimus, tai jis tarė: “Ar jūs teiraujatės tarp savęs, ką aš turėjau omenyje, kada sakiau, jog visiškai netrukus aš nebebūsiu su jumis, ir, kada jūs vėl pamatysite mane, tada aš būsiu pakeliui pas Tėvą? Aš jums aiškiai esu pasakęs, jog Žmogaus Sūnus turi mirti, bet, kad jis ir vėl prisikels. Argi jūs tuomet negalite suprasti mano žodžių prasmės? Iš pradžių jūs patirsite skausmą, bet vėliau džiūgausite su daugeliu iš tų, kurie šiuos dalykus supras po to, kada jie įvyks. Moteris iš tikrųjų jaučia skausmą gimdymo kančių valandą, tačiau, kada ji galų gale išsivaduoja iš savojo vaikelio, tada ji nedelsiant užmiršta apie savo skausmą patirdama žinojimo džiaugsmą, jog pasaulyje gimė žmogus. Ir šitaip jūs iš tiesų netrukus patirsite skausmą dėl manojo išėjimo, bet greitai aš jus tikrai vėl pamatysiu, ir tada iš tikrųjų skausmas pavirs į džiūgavimą, ir iš tikrųjų jums ateis naujas apreiškimas apie Dievo išgelbėjimą, kurio nė vienas žmogus niekada negalės iš jūsų atimti. Ir visi pasauliai bus palaiminti šituo pačiu gyvenimo apreiškimu, kurio dėka bus nugalėta mirtis. Iki šiol jūs iš tikrųjų visus prašymus reiškėte mano Tėvo vardu. Po to, kada jūs pamatysite mane vėl, tada jūs taip galėsite prašyti mano vardu, ir aš iš tikrųjų jus išgirsiu.

(1952.4) 180:6.8 “Čia apačioje aš jus mokiau patarlėmis ir kalbėjau jums parabolėmis. Aš taip dariau, nes jūs buvote tiktai vaikai dvasioje; bet ateina tas metas, kada aš iš tiesų jums kalbėsiu apie Tėvą ir jo karalystę atvirai. Ir aš tą padarysiu, nes pats Tėvas myli jus ir nori, kad būtų pilniau apreikštas jums. Mirtingasis žmogus dvasios Tėvo matyti negali; dėl to iš tikrųjų aš ir atėjau į pasaulį, kad Tėvą parodyčiau jūsų tvarinio akims. Bet tuomet, kai jūs būsite ištobulinti dvasios augime, tada jūs tikrai pamatysite ir patį Tėvą.”

(1952.5) 180:6.9 Kada šie vienuolika išklausė Jėzų, tada vienas kitam sakė: “Žiūrėk, jis iš tiesų mums kalba atvirai. Tikrai Mokytojas yra atėjęs nuo Dievo. Bet kodėl gi jis sako, kad jis turi sugrįžti pas Tėvą?” Ir Jėzus matė, kad jie taip ir nesuvokė jo. Šitie vienuolika vyrų negalėjo skirtis su savo ilgą laiką puoselėtomis idėjomis, kurioms buvo būdingos žydų sampratos apie Mesiją. Kuo labiau jie tikėjo į Jėzų kaip į Mesiją, tuo daugiau nerimo kėlė šitos giliai įsišaknijusios sampratos apie karalystės žemėje šlovingą materialų triumfą.