Urantija > Urantijos Knyga > IV DALIS. Jėzaus gyvenimas ir ... > 174 Dokumentas. Antradienio ry... > Įžanga >

Įžanga

(1897.1) 174:0.1 APIE septintą valandą šitą antradienio rytą Simono namuose Jėzus susitiko su apaštalais, moterų korpusu, ir maždaug dviem tuzinais kitų pažengusių į priekį mokinių. Šito susitikimo metu jis atsisveikino su Lozoriumi, davęs jam tą nurodymą, kuriuo vadovaudamasis šis netrukus pabėgo į Filadelfiją Perėjoje, kur vėliau užmezgė ryšius su misionierišku judėjimu, turėjusiu tame mieste savo būstinę. Jėzus taip pat atsisveikino su pagyvenusiu Simonu, ir išsiskyrimo patarimą davė moterų korpusui, kadangi oficialiai jis daugiau į jas niekada nebesikreipė.

(1897.2) 174:0.2 Šitą rytą jis kiekvieną iš šių dvylikos pasveikino kreipdamasis asmeniškai. Andriejui jis pasakė: “Nenusimink dėl tų įvykių, kurie yra kaip tik priešakyje. Tvirtai laikyk savo sielos brolius ir žiūrėk, kad jie tavęs nepamatytų sugniuždyto.” Petrui jis tarė: “Nepasitikėk nei materialiu kūnu, nei plieno ginklais. Įsitvirtink ant dvasinių amžinųjų uolų pamatų.” Jokūbui jis pasakė: “Nesuklupk dėl išorinės išvaizdos. Išlik tvirtas savo įtikėjimu, ir tikrai greitai pažinsi tą tikrovę, kuria tu tiki.” Jonui jis sakė: “Būk švelnus; mylėk net ir savo priešus; būk pakantus. Ir prisimink, jog aš patikėjau tau daug dalykų.” Natanieliui jis tarė: “Nespręsk pagal išvaizdą; lik tvirtas savo įtikėjimu, kada atrodo, jog viskas žlunga; būk ištikimas savajam įgaliojimui kaip karalystės ambasadorius.” Pilypui jis tarė: “Tegul tavęs nejaudina tie įvykiai, kurie dabar neišvengiamai artėja. Išlik tvirtas net ir tada, kada negalėsi matyti išeities. Būk ištikimas savajai įšventinimo priesaikai.” Motiejui jis pasakė: “Neužmiršk to gailestingumo, kuris tave priėmė į karalystę. Neleisk nė vienam žmogui, kad apgaule iš tavęs atimtų tavo amžinąjį atlygį. Kadangi tu atsilaikei prieš mirtingosios prigimties potraukius, tai norėk būti atkaklus.” Tomui jis sakė: “Kad ir kaip būtų sunku, tiesiog dabar tu turi eiti remdamasis įtikėjimu, o ne tuo, ką matai. Neabejok, kad aš sugebu užbaigti tą darbą, kurį esu pradėjęs, ir kad galiausiai aš iš tiesų pamatysiu visus savo ištikimus ambasadorius karalystėje anapus.” Alfiejaus dvyniams jis pasakė: “Neleiskite, jog tie dalykai, kurių suprasti negalite, jus sugniuždytų. Būkite ištikimi savo širdies meilei ir nepasikliaukite nei didingais žmonėmis, nei kintančiu žmonių požiūriu. Būkite šalia savo sielos brolių.” O Simonui Uoliajam jis pasakė: “Simonai, tave gali sugniuždyti nusivylimas, bet tavoji dvasia tikrai iškils aukščiau už visa tai, kas tau gali atsitikti. Ko tu nesupratai iš manęs, to tave išmokys manoji dvasia. Siek tikrųjų dvasios realybių ir tegul nustoja tave traukti nerealūs ir materialūs šešėliai.” Ir Judui Iskarijotui jis tarė: “Judai, aš mylėjau tave ir meldžiausi, jog ir tu mylėtum savo sielos brolius. Nepavark daryti gera; ir aš norėčiau įspėti tave, jog pasisaugotum slidžių pataikavimo kelių ir užnuodytų pajuokos strėlių.“

(1897.3) 174:0.3 Ir kada jis užbaigė šiuos pasveikinimus, tada išvyko į Jeruzalę su Andriejumi, Petru, Jokūbu, ir Jonu, kai kiti apaštalai ėmėsi įrenginėti Getsemanės stovyklą, kur jie turėjo eiti šitą vakarą, ir kur jie įsirengė savo būstinę Mokytojo gyvenimo materialiame kūne likusiam laikotarpiui. Maždaug pusiaukelėje leidžiantis šlaitu nuo Alyvų Kalno Jėzus sustojo ir daugiau negu valandą bendravo su šiais keturiais apaštalais.