Urantija > Urantijos Knyga > IV DALIS. Jėzaus gyvenimas ir ... > 173 Dokumentas. Pirmadienis Je... > 2. Iššūkis Mokytojo įgaliojima... >

2. Iššūkis Mokytojo įgaliojimams

(1891.2) 173:2.1 Sekmadienį tas triumfuojantis įžengimas į Jeruzalę žydų lyderiams sukėlė tokią baimę, kad jie ir nemėgimo Jėzaus suimti. Šiandien šitas įspūdingas šventyklos išvalymas lygiai taip veiksmingai atitolino Mokytojo suėmimą. Diena po dienos žydų valdovai vis labiau ir labiau buvo pasiryžę jį sunaikinti, bet iš baimės jie buvo pametę galvą dėl dviejų dalykų, kurie juos privertė smūgio valandą uždelsti. Vyriausieji šventikai ir raštininkai nenorėjo suimti Jėzaus viešai, bijodami, jog minios, apimtos pasipiktinimo įtūžio, gali prieš juos sukilti; jie taip pat labai bijojo ir tokios padėties, kada liaudies sukilimo numalšinimui gali būti pakviesti romėnų sargybiniai.

(1891.3) 173:2.2 Sanhedrino vidurdienio sesijos metu buvo vienbalsiai sutarta, kad Jėzų privalu sunaikinti greitai, kadangi šitame susirinkime nedalyvavo nė vienas Mokytojo draugas. Bet jie negalėjo susitarti dėl to, kada ir kaip jis turėtų būti nuvestas į areštinę. Galiausiai jie susitarė paskirti penkias grupes, kad jos įsimaišytų tarp žmonių ir siektų jį supainioti savo paties mokyme ar kitokiu būdu stengtųsi jį diskredituoti jo mokymo besiklausančiųjų akyse. Dėl to, maždaug antrą valandą, kada Jėzus ką tik buvo pradėjęs savo pasisakymą apie “Sūnystės laisvę,” viena grupė iš šitų Izraelio vyresniųjų prasiskynė kelią iki Jėzaus ir, pertraukdama jį įprastu būdu, paklausė šitą klausimą: “Kieno įgaliojimu tu darai šiuos dalykus? Kas tau suteikė šiuos įgaliojimus?”

(1891.4) 173:2.3 Šventyklos valdytojams ir žydų Sanhedrino pareigūnams tikrai visiškai derėjo šitą klausimą pateikti bet kam, kas išdrįso mokyti ir veikti tokiu nepaprastu būdu, kuris buvo būdingas Jėzui, ypač kiek tai buvo susiję su jo nesenu elgesiu išvalant šventyklą nuo bet kokios komercijos. Šitie prekeiviai ir pinigų keitėjai visi veikė turėdami tiesioginį leidimą iš aukščiausiųjų valdytojų, ir jų gaunamų pajamų procentas turėjo patekti tiesiai į šventyklos iždą. Neužmirškite, jog įgaliojimai buvo visos žydijos slaptažodis. Pranašai visada pridarydavo nemalonumų, nes jie taip drąsiai išdrįsdavo mokyti be įgaliojimų, negavę tinkamo mokymo rabinų akademijose ir vėliau, kaip buvo įprasta, Sanhedrino neįšventinti. Kai pretenzingas viešas mokymas šitų įgaliojimų neturi, buvo laikoma, jog tai reiškia neišmanėlišką perdėtą pasitikėjimą savimi arba atvirą maištą. Šituo metu vyresnįjį mokytoją arba mokytoją galėjo įšventinti tiktai Sanhedrinas, ir šitokia ceremonija turėjo vykti mažiausiai trijų asmenų, kurie šitokiu būdu buvo įšventinti anksčiau, akivaizdoje. Toks įšventinimas mokytojui suteikdavo “rabino” titulą, o taip pat jam leisdavo atlikti teisėjo funkcijas, “sprendžiant tokius reikalus, kokie galėtų būti pateikti jo svarstymui.”

(1892.1) 173:2.4 Šventyklos valdytojai šitą popiečio valandą atėjo į Jėzaus akivaizdą, mesdami iššūkį ne tik jo mokymui, bet ir jo veiksmams. Jėzus gerai žinojo, kad šitie patys vyrai ilgą laiką viešai mokė, kad jo įgaliojimai mokyti buvo šėtoniški, ir kad visi jo stebuklai buvo padaryti velnių princo galia. Dėl to savo atsakymą į jų klausimą Mokytojas iš tikrųjų pradėjo savo ruožtu pateikdamas klausimą jiems. Tarė Jėzus: “Aš taip pat norėčiau jums pateikti vieną klausimą, į kurį, jeigu jūs tikrai man atsakysite, tai aš lygiai taip atsakysiu ir jums, kieno įgaliojimu darau šiuos darbus. Jono krikštijimas, iš kur tai atėjo? Ar Jonas savo įgaliojimus gavo iš dangaus ar iš žmonių?”

(1892.2) 173:2.5 Ir kada jo klausėjai išgirdo tai, tada jie pasitraukė į vieną pusę, kad tarpusavyje pasitartų dėl to, kokį atsakymą jie galėtų pateikti. Jie buvo sumanę sutrikdyti Jėzų prieš minią, bet dabar didele dalimi jie patys buvo pasimetę visų tų, kurie tuo metu buvo susirinkę šventyklos galerijoje, akivaizdoje. Ir jų sumišimas buvo dar akivaizdesnis, kada jie sugrįžo prie Jėzaus, sakydami: “Kai dėl Jono krikštijimo, tai mes negalime atsakyti; mes nežinome.” Ir Mokytojui jie atsakė šitaip, nes tarpusavyje prieš tai jie samprotavo taip: Jeigu mes pasakysime, iš dangaus, tuomet jis tikrai pasakys, Kodėl gi jūs netikėjote juo, ir galbūt pridurs, kad savuosius įgaliojimus jis gavo iš Jono; o jeigu pasakysime, iš žmonių, tada minia gali užsipulti mus, nes didžioji jos dauguma mano, kad Jonas buvo pranašas; ir šitaip jie buvo priversti ateiti prieš Jėzų ir tuos žmones, prisipažindami, kad jie, Izraelio religiniai mokytojai ir lyderiai, negali (ar nenori) pareikšti nuomonės apie Jono misiją. Ir kada jie pasakė, tada Jėzus, žvelgdamas žemyn į juos, tarė, “Taip pat ir aš tikrai jums nepasakysiu, kieno įgaliojimu darau visus šiuos dalykus.”

(1892.3) 173:2.6 Jėzus niekada ir minties neturėjo dėl savo įgaliojimų apeliuoti į Joną; Jono niekada nebuvo įšventinęs Sanhedrinas. Jėzaus įgaliojimai buvo jo paties viduje ir jo Tėvo amžinojoje aukštybėje.

(1892.4) 173:2.7 Pasinaudodamas šitokiu būdu bendrauti su savo priešais, Jėzus nesistengė išvengti šito klausimo. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jis meistriškai išsisuko, bet šitaip nebuvo. Jėzus niekada nenorėjo pasinaudoti nedoru pranašumu net ir savo priešų atžvilgiu. Šituo tariamu išsisukimu jis iš tiesų savo visiems klausytojams atsakė į fariziejų klausimą dėl tų įgaliojimų, kuriais rėmėsi jo misija. Jie tvirtino, kad jis veikia remdamasis velnių princo įgaliojimu. Jėzus daug kartų buvo pareiškęs, kad visas jo mokymas ir visi jo darbai rėmiasi jo Tėvo danguje galia ir valdžia. Šitą žydų lyderiai atsisakė pripažinti ir stengėsi jį įvaryti į kampą, kad jis pripažintų, jog yra neteisėtas mokytojas, nes jam niekada nebuvo suteikęs leidimo Sanhedrinas. Atsakydamas jiems taip, kaip atsakė, jis, nors ir nepatvirtino to, kad įgaliojimus buvo gavęs iš Jono, bet tiek suteikė pasitenkinimo žmonėms, kad jie galėjo padaryti išvadą, kad jo priešų pastangos jam paspęsti žabangas veiksmingai atsisuko prieš juos pačius ir didele dalimi juos diskreditavo visų susirinkusiųjų akyse.

(1892.5) 173:2.8 Ir būtent šitas Mokytojo talentas bendrauti su savo priešais juos vertė taip jo bijoti. Tą dieną jie nemėgino daugiau klausti jokių klausimų; jie pasišalino, kad toliau pasitartų tarpusavyje. Bet žmonės šituose klausimuose, kuriuos paklausė žydų valdytojai, netruko pastebėti nedorumą ir nenuoširdumą. Net ir paprasti žmonės negalėjo nematyti skirtumo tarp Mokytojo moralinio didingumo ir jo priešų klastingos apgaulės. Bet šventyklos išvalymas sedukiečius buvo pastūmėjęs į fariziejų pusę, kada buvo rengiamas galutinis Jėzaus sunaikinimo planas. O sedukiečiai dabar sudarė Sanhedrino daugumą.