Urantija > Urantijos Knyga > IV DALIS. Jėzaus gyvenimas ir ... > 172 Dokumentas. Ėjimas į Jeruz... > 1. Sabatas Betanėje >

1. Sabatas Betanėje

(1878.4) 172:1.1 Piligrimai ne iš Judėjos, o taip pat ir žydų valdžia, visi klausinėjo: “Kaip jūs manot? ar Jėzus į šventę ateis?” Dėl to, kada žmonės išgirdo, kad Jėzus yra Betanėje, tada jie apsidžiaugė, bet vyriausieji šventikai ir fariziejai kažkiek pasimetė. Jie buvo patenkinti dėl to, kad jis buvo jų jurisdikcijoje, bet juos šiek tiek trikdė jo drąsumas; jie prisiminė, kad per jo ankstesnį apsilankymą Betanėje iš mirusiųjų buvo prikeltas Lozorius, ir Jėzaus priešams Lozorius ėmė vis labiau trukdyti.

(1878.5) 172:1.2 Iki Perėjimo šventės likus šešioms dienoms, vakare po Sabato, visa Betanė ir Betfagas susijungė, kad Jėzaus atvykimą atšvęstų viešu banketu Simono namuose. Šitoji vakarienė buvo suruošta tiek Jėzaus, tiek ir Lozoriaus garbei; ji buvo surengta nekreipiant dėmesio į Sanhedriną. Maisto patiekimui į stalą vadovavo Morta; jos sesuo Marija buvo tarp tų moterų stebėtojų, nes tai, jog moteris sėdėtų viešame bankete, prieštaravo žydų papročiui. Sanhedrino agentai irgi dalyvavo, bet Jėzų suimti tarp jo draugų jie bijojo.

(1879.1) 172:1.3 Jėzus kalbėjosi su Simonu apie Jošua iš senovės, kurio bendravardis jis buvo, ir pasakojo, kaip Jošua ir izraelitai per Jerichą buvo atvykę į Jeruzalę. Komentuodamas legendą apie Jericho sienų griuvimą, Jėzus pasakė: “Aš nesirūpinu tokiomis sienomis, kurios yra iš plytų ir akmens; bet aš tikrai norėčiau priversti prietarų, veidmainiškumo, ir neapykantos sienas griūti nuo šito skelbimo apie Tėvo meilę visiems žmonėms.”

(1879.2) 172:1.4 Banketas vyko labai linksmai ir įprasta vaga, išskyrus tai, jog visi apaštalai buvo neįprastai rimti. Jėzus buvo nepaprastai linksmas, ir su vaikais žaidė iki pat to meto, kada buvo sėdama prie stalo.

(1879.3) 172:1.5 Nieko tokio, kas būtų neįprasta, neatsitiko beveik iki pat vaišių pabaigos, kada Marija, Lozoriaus sesuo, iš moterų žiūrovių grupės išėjo į priekį ir, nužingsniavusi į tą vietą, kur Jėzus sėdėjo kaip garbės svečias, atidarė labai reto ir brangaus aliejaus didžiulį alebastro ąsotį; ir patepusi Mokytojo galvą, ėmė jį pilti ant jo kojų, tada paleido savo plaukus ir jais nušluostė jo kojas. Visi namai prisipildė aliejaus kvapo, ir visus dalyvavusiuosius nustebino tai, ką padarė Marija. Lozorius nepasakė nieko, tačiau kada kai kurie iš tų žmonių ėmė murmėti, reikšdami pasipiktinimą dėl to, kad šitaip vartojamas toks brangus aliejus, tada Judas Iskarijotas nužingsniavo ten, kur patogiai sėdėjo Andriejus, ir tarė: “Kodėl šitas aliejus nebuvo parduotas ir tie pinigai nepadovanoti tam, kad būtų pamaitinti vargšai? Tu turėtum pasišnekėti su Mokytoju, kad jis papriekaištautų dėl tokio švaistymo.”

(1879.4) 172:1.6 Jėzus, žinodamas, ką jie galvoja, ir girdėdamas, ką jie sako, uždėjo savo ranką ant Marijos galvos, kada ji klūpojo prie jo, ir su malonia veido išraiška, tarė: “Palikite ją ramybėje, kiekvienas iš jūsų. Kodėl gi jūs varginate ją dėl šito, matydami, kad ji padarė gerą darbą vedina savo širdies? Tiems iš jūsų, kurie murma ir sako, jog šitas aliejus turėjo būti parduotas, o pinigai paskirti vargšams, leiskite man pasakyti, jog vargšai visada yra šalia jūsų, taip, kad jūs galite patarnauti jiems bet kokiu metu, kuris jums atrodo patogus; bet aš su jumis būsiu ne visą laiką; netrukus aš išvyksiu pas savąjį Tėvą. Šitoji moteris ilgą laiką taupė šitą aliejų mano kūnui, kada jis bus laidojamas, ir dabar, kada jai atrodo, jog yra tinkamas metas šiam patepimui su nerimu laukiant manosios mirties, tai tikrai toks malonumas iš jos nebus atimtas. Šitą padarydama, Marija papriekaištavo jums visiems tuo, kad šituo veiksmu ji aiškiai parodo tikėjimą į tai, ką aš pasakiau apie savąją mirtį ir pakilimą pas savąjį Tėvą danguje. Šitai moteriai tikrai nebus priekaištaujama dėl to, ką šitą vakarą ji padarė; vietoje šito aš tikrai jums sakau, jog ateities amžiais, kur tik per visą pasaulį bus iš tiesų skelbiama šitoji evangelija, ten apie tai, ką ji padarė, bus kalbama prisimenant ją.”

(1879.5) 172:1.7 Būtent dėl šito priekaišto, į kurį jis žiūrėjo kaip pareikštą asmeniškai jam, Judas Iskarijotas galiausiai nusprendė siekti keršto dėl savo užgautų jausmų. Tokios mintys jam daug kartų šmėstelėdavo pasąmonėje, bet dabar šitokias nuodėmingas mintis jis išdrįso įsileisti į savo protą atvirai ir sąmoningai. Ir daugelis kitų kurstė jo šitokį požiūrį, kadangi šito aliejaus kaina buvo tokia, kad prilygo vieno žmogaus vienerių metų uždarbiui—šito būtų užtekę duona pamaitinti penkis tūkstančius asmenų. Bet Marija mylėjo Jėzų; ji buvo pasirūpinusi šituo brangiu aliejumi, su kuriuo būtų pateptas jo miręs kūnas, nes ji tikėjo jo žodžiais, kada jis iš anksto įspėjo juos, kad jis turi mirti, ir toji galimybė iš jos neturėjo būti atimta, jeigu savo nuomonę ji pakeitė ir nusprendė šitą auką padovanoti Mokytojui tuo metu, kol jis vis dar buvo gyvas.

(1879.6) 172:1.8 Tiek Lozorius, tiek Morta žinojo, kad Marija ilgą laiką taupė tuos pinigus, už kuriuos galėtų nusipirkti šitą kvapnaus aliejaus indą, ir jie nuoširdžiai pritarė tam, ką ji padarė, kaip šito troško jos širdis, nes jie buvo turtingi ir tokią auką galėjo sau lengvai leisti.

(1880.1) 172:1.9 Kada apie šiuos pietus Jėzaus ir Lozoriaus garbei Betanėje sužinojo vyriausieji šventikai, tada jie pradėjo tarpusavyje tartis dėl to, ką reikėtų daryti su Lozoriumi. Ir netrukus jie nusprendė, jog Lozorius taip pat turi mirti. Jie priėjo teisingos išvados, jog būtų bergždžia nužudyti Jėzų, jeigu jie leistų toliau gyventi Lozoriui, kurį jis buvo prikėlęs iš mirusiųjų.