Urantija > Urantijos Knyga > IV DALIS. Jėzaus gyvenimas ir ... > 169 Dokumentas. Paskutinysis m... > 4. Tėvas ir jo karalystė >

4. Tėvas ir jo karalystė

(1855.2) 169:4.1 Jėzus visada turėjo vargo mėgindamas apaštalams paaiškinti, jog, nors jie ir skelbia Dievo karalystės įkūrimą, bet Tėvas danguje nėra karalius. Tuo metu, kada Jėzus gyveno žemėje ir mokė materialiame kūne, Urantijos žmonės iš esmės žinojo, kad nacijų vyriausybėse yra karaliai ir imperatoriai, o žydai ilgą laiką mąstė apie Dievo karalystės atėjimą. Dėl šitų ir kitų priežasčių, Mokytojas manė, jog dvasinę žmogaus brolystę geriausia pavadinti dangaus karalyste, o šitos brolystės dvasinį vadovą vadinti Tėvu danguje. Niekada iš tiesų Jėzus savojo Tėvo nevadino karaliumi. Savo atviruose pokalbiuose su apaštalais jis visada save vadino Žmogaus Sūnumi ir jų vyresniuoju broliu. Jis visus savo pasekėjus vadino žmonijos tarnais ir karalystės evangelijos pasiuntiniais.

(1855.3) 169:4.2 Jėzus niekada nepateikė savo apaštalams sisteminės pamokos apie Tėvo danguje asmenybę ir savybes. Jis niekada neprašė žmonių tikėti į jo Tėvą; jis tiesiogine prasme manė, kad jie tiki. Jėzus niekada nemenkindavo savęs, kad siūlytų argumentus, įrodančius Tėvo realybę. Jo visas mokymas apie Tėvą koncentravosi pareiškime, kad jis ir Tėvas yra viena; kad tas, kuris matė šį Sūnų, tas matė Tėvą; kad Tėvas, kaip ir šis Sūnus, žino viską; kad iš tikrųjų Tėvą pažįsta tiktai šis Sūnus ir tas, kuriam šis Sūnus jį apreikš; kad tas, kuris pažįsta šį Sūnų, taip pat iš tikrųjų pažįsta ir Tėvą; ir kad Tėvas atsiuntė jį į šį pasaulį tam, jog apreikštų jų sujungtą prigimtį ir pademonstruotų jų bendrą darbą. Jis niekada nepateikė jokių kitokių viešų pareiškimų apie savo Tėvą, išskyrus tai, ką pasakė tai moteriai iš Samarijos prie Jokūbo šulinio, kada jis pareiškė, “Dievas yra dvasia.”

(1856.1) 169:4.3 Jūs sužinote apie Dievą iš Jėzaus stebėdami jo gyvenimo dieviškumą, o ne remdamiesi jo mokymais. Iš Mokytojo gyvenimo kiekvienas iš jūsų galite įsisavinti tokią Dievo sampratą, kuri atitinka jūsų sugebėjimo laipsnį suvokti dvasines ir dieviškąsias realybes, tikrąsias ir amžinąsias tiesas. Ribinis niekada negali tikėtis to, jog galėtų suvokti Begalinįjį, išskyrus tai, kaip Begalinysis buvo sukoncentruotas Jėzaus iš Nazareto žmogiškojo gyvenimo ribinio patyrimo laiko-erdvės asmenybėje.

(1856.2) 169:4.4 Jėzus gerai suprato, jog Dievą galima pažinti tiktai patyrimo realybių dėka; niekada jo negalima suprasti vien tiktai proto mokymo dėka. Jėzus mokė savo apaštalus, kad, nors jie niekada negalėtų iki galo suprasti Dievo, bet jie galėtų kuo tikriausiai jį pažinti, net ir taip, kaip jie pažino Žmogaus Sūnų. Jūs galite pažinti Dievą ne suprasdami tą, ką Jėzus sakė, bet žinodami, kas Jėzus buvo. Jėzus buvo Dievo apreiškimas.

(1856.3) 169:4.5 Išskyrus tada, kada cituodavo iš hebrajų raštų, Jėzus Dievybę vadindavo tiktai dviem vardais: Dievas ir Tėvas. Ir kada Mokytojas apie savąjį Tėvą kalbėdavo kaip apie Dievą, tada jis paprastai vartodavo hebrajų žodį, pažymintį daugiskaitinį Dievą (Trejybę), o ne žodį Jahvė, kuris išreiškė žydų gentinio Dievo besivystančią sampratą.

(1856.4) 169:4.6 Jėzus niekada nevadino Tėvo karaliumi, ir labai apgailestavo, jog dėl to, kad žydai tikėjosi karalystės atstatymo ir dėl to, kad Jonas skelbė ateinančią karalystę, jis buvo priverstas savo siūlomą dvasinę brolystę pavadinti dangaus karalyste. Išskyrus vienintelę išimtį—pareiškimą, jog “Dievas yra dvasia”—Jėzus niekada Dievybės neapibūdindavo kokiu nors kitokiu būdu, kaip tik tokiais išsireiškimais, kurie išreiškė jo paties asmeninį ryšį su Rojaus Pirmuoju Šaltiniu ir Centru.

(1856.5) 169:4.7 Jėzus žodį Dievas vartojo tam, kad įvardintų Dievybės idėją, o žodį Tėvas vartojo tam, kad įvardintų Dievo pažinimo patyrimą. Kada žodis Tėvas yra vartojamas tam, kad pažymėtų Dievą, tada jį reikėtų suprasti kiek tiktai įmanoma platesne prasme. Žodžio Dievas negalima apibrėžti, ir dėl to jis išreiškia begalinę Tėvo sampratą, tuo tarpu terminą Tėvas, kurį iš dalies apibrėžti įmanoma, galima vartoti tam, kad būtų išreikšta dieviškojo Tėvo žmogiškoji samprata kaip jis yra siejamas su žmogumi per visą mirtingojo egzistenciją.

(1856.6) 169:4.8 Žydams Elohimas buvo dievų Dievas, tuo tarpu Jahvė buvo Izraelio Dievas. Jėzus sutiko su Elohimo samprata ir šitą aukščiausią būtybių grupę vadino Dievu. Vietoje sampratos apie Jahvę, rasinę dievybę, jis įvedė Dievo tėvystės ir pasaulinės žmogaus brolystės idėją. Jis sudievintą sampratą apie rasinį Tėvą Jahvę išaukštino iki idėjos apie žmonių visų vaikų Tėvą, atskiro tikinčiojo dieviškąjį Tėvą. Ir jis toliau mokė, jog šitas visatų Dievas ir šitas visų žmonių Tėvas yra viena ir ta pati Rojaus Dievybė.

(1856.7) 169:4.9 Jėzus niekada netvirtino, kad yra Elohimo (Dievo) pasireiškimas materialaus kūno pavidalu. Jis niekada neskelbė, kad jis yra Elohimo (Dievo) apreiškimas pasauliams. Jis niekada nemokė, kad tas, kuris matė jį, matė Elohimą (Dievą). Bet jis iš tikrųjų skelbė, kad jis yra Tėvo apreiškimas materialiame kūne, ir jis iš tikrųjų sakė, kas tik yra matęs jį, tas yra matęs Tėvą. Kaip dieviškasis Sūnus jis tvirtino, jog atstovauja tiktai Tėvui.

(1857.1) 169:4.10 Jis buvo, iš tikrųjų, net ir Elohimo Dievo Sūnus; bet mirtingojo materialaus kūno pavidalu ir mirtingiesiems Dievo sūnums, jis nusprendė savo gyvenimo apreiškimą apriboti savojo Tėvo charakterį pavaizduodamas tokiu laipsniu, kokiu tokį apreiškimą galėtų suprasti mirtingasis žmogus. Kai dėl kitų Rojaus Trejybės asmenų charakterio, tai mes turime pasitenkinti tuo mokymu, kad jie yra visiškai tokie, kaip Tėvas, kurį atskleidė jo įsikūnijęs Sūnus, Jėzus iš Nazareto, savo asmeniniu gyvenimu.

(1857.2) 169:4.11 Nors savo žemiškuoju gyvenimu jis atskleidė dangiškojo Tėvo tikrąją prigimtį, bet apie jį jis mokė mažai. Iš esmės, jis mokė tiktai dviejų dalykų: kad Dievas pats savaime yra dvasia, ir kad, visuose ryšiuose su savo tvariniais, jis yra Tėvas. Šitą vakarą Jėzus pateikė paskutinįjį pareiškimą apie savo ryšį su Dievu, kada jis pareiškė: “Aš atėjau nuo Tėvo, ir atėjau į šitą pasaulį; antra vertus, aš tikrai paliksiu šį pasaulį ir vyksiu pas Tėvą..”

(1857.3) 169:4.12 Bet jūs iš tikrųjų įsidėmėkite! tikrai niekada Jėzus nesakė, “Kas girdėjo mane, tas girdėjo Dievą.” Bet jis tikrai sakė, “Kas matė mane, tas matė Tėvą.” Girdėti Jėzaus mokymą nėra tas pats, kaip Dievą pažinti, bet matyti Jėzų yra toks patyrimas, kuris pats savaime yra Tėvo atskleidimas sielai. Visatų Dievas valdo toli nusidriekiančią kūriniją, bet būtent Tėvas danguje pasiunčia savo dvasią tam, kad apsigyventų jūsų proto viduje.

(1857.4) 169:4.13 Jėzus yra tas padidinamasis stiklas žmogiškuoju pavidalu, kuris materialiam tvariniui padaro matomą Tą, kuris yra nematomas. Jis yra jūsų vyresnysis brolis, kuris būdamas materialaus kūno pavidalu įgalina jus pažinti tokią begalinių savybių turinčią Būtybę, kurios iki galo suprasti negali net ir dangiškosios gausybės. Bet visa tai turi sudaryti atskiro tikinčiojo asmeninį patyrimą. Dievą, kuris yra dvasia, galima pažinti tiktai kaip dvasinį patyrimą. Dievą galima atskleisti materialių pasaulių ribiniams sūnums, dvasinių valdų dieviškųjų Sūnų dėka, tiktai kaip Tėvą. Jūs galite pažinti Amžinąjį kaip Tėvą; jūs galite jį garbinti kaip visatų Dievą, viso to, kas egzistuoja, begalinį Kūrėją.