(1847.1) 168:3.1 Nors šito vyro, prikelto iš mirusiųjų, liudijimas daug prisidėjo prie to, kad sustiprintų didelio skaičiaus tikinčiųjų į karalystės evangeliją įtikėjimą, bet tai turėjo mažą poveikį arba neturėjo jokio poveikio religinių lyderių ir valdytojų Jeruzalėje požiūriui, išskyrus tai, kad jie greičiau nusprendė Jėzų sunaikinti ir jo darbą nutraukti.

(1847.2) 168:3.2 Kitą dieną, penktadienį, pirmą valandą susirinko Sanhedrinas tam, kad toliau svarstytų klausimą, “Ką darysime su Jėzumi iš Nazareto?” Po daugiau negu dvi valandas trukusių diskusijų ir piktų debatų, vienas iš fariziejų pateikė rezoliuciją, raginančią Jėzų nužudyti nedelsiant, paskelbus, kad jis yra grėsmė visam Izraeliui, ir oficialiai įpareigojančią Sanhedriną priimti mirties nuosprendį be teismo ir nepaisant jokių precedentų.

(1847.3) 168:3.3 Ir vėl šitas impozantiškas žydų lyderių organas priėmė sprendimą Jėzų suimti ir atiduoti į teismą, apkaltinus jį šventvagyste ir pateikiant jam daugelį kitų kaltinimų dėl žydų šventojo įstatymo pažeidimų. Anksčiau jie vieną kartą jau buvo net ir tiek toli nuėję, jog pareiškė, kad jis tikrai turi mirti, bet dabar buvo pirmas kartas, kada Sanhedrinas oficialiai paskelbė, jog nuosprendį dėl jo mirties nori priimti iki teismo. Bet dėl šitos rezoliucijos balsuojama nebuvo, nes keturiolika Sanhedrino narių vieningai atsistatydino, kada buvo pasiūlytas toks negirdėtas veiksmas. Nors dėl to, kad šie nariai atsistatydino, sprendimas buvo priimtas beveik po dviejų savaičių, bet šitoji grupė iš keturiolikos iš Sanhedrino pasitraukė tą dieną, kad šios tarybos posėdžiuose daugiau nebedalyvautų niekada. Kada vėliau buvo svarstomi šitie atsistatydinimai, tada buvo išmesti kiti penki nariai, nes jų partneriai buvo įsitikinę, kad šie puoselėja draugiškus jausmus Jėzui. Išmetus šiuos devyniolika vyrų, Sanhedrine susidarė tokia padėtis, kad Jėzų buvo galima teisti ir pasmerkti su tokiu solidarumu, kuris ribojosi su vienbalsiškumu.

(1847.4) 168:3.4 Kitą savaitę Lozorius ir jo seserys buvo pakviestos pasirodyti prieš Sanhedriną. Kada jų parodymai buvo išklausyti, tada nebeliko jokios abejonės dėl to, kad Lozorius buvo prikeltas iš mirusiųjų. Nors Sanhedrino aktuose Lozoriaus prisikėlimas ir buvo realiai pripažintas, bet protokole buvo užfiksuota rezoliucija šitą ir kitus stebuklus, padarytus Jėzaus, priskyrusi velnių princui, su kuriuo, buvo pareikšta, Jėzus yra sąjungininkas.

(1847.5) 168:3.5 Nesvarbu, koks yra jo stebuklų darymo galios šaltinis, bet šitie žydų lyderiai buvo įsitikinę, kad jeigu jo tuoj pat nesustabdys, tai labai greitai visi paprasti žmonės ims tikėti į jį; ir toliau, iškils rimtos komplikacijos su Roma, kadangi tokia didelė jo tikinčiųjų dalis jį laiko Mesijumi, Izraelio išvaduotoju.

(1847.6) 168:3.6 Būtent šito Sanhedrino susirinkimo metu aukščiausias šventikas Kajafas pirmą kartą išreiškė tą seną žydų posakį, kurį jis tiek daug kartų vėliau pakartojo: “Geriau tegu miršta vienas žmogus, o ne žūsta visa bendruomenė.”

(1847.7) 168:3.7 Nors Jėzus buvo gavęs perspėjimą apie Sanhedrino užmačias šito juodojo penktadienio popietę, bet jis nė truputėlio nesutriko ir toliau ilsėjosi Sabato dieną su draugais Betfage, kaimelyje netoli Betanės. Ankstyvą sekmadienio rytą Jėzus ir apaštalai susirinko, pagal išankstinį susitarimą, Lozoriaus namuose, ir atsisveikinę su šia Betanės šeima, pradėjo savo kelionę atgal į Pelos stovyklavietę.