Urantija > Urantijos Knyga > IV DALIS. Jėzaus gyvenimas ir ... > 167 Dokumentas. Apsilankymas F... > 1. Pusryčiai su fariziejais >

1. Pusryčiai su fariziejais

(1833.4) 167:1.1 Filadelfijoje gyveno labai turtingas ir įtakingas fariziejus, kuris buvo priėmęs Abnerio mokymus ir kuris pakvietė Jėzų į savo namus pusryčių Sabato rytą. Buvo žinoma, jog Filadelfijoje Jėzaus reikėtų laukti šituo metu; taigi didžiulis skaičius svečių, tarp jų daug fariziejų, buvo atvykę iš Jeruzalės ir iš kitur. Todėl, maždaug keturiasdešimt iš šitų žinomų vyrų ir keli įstatymų žinovai buvo pakviesti į šiuos pusryčius, kurie buvo surengti Mokytojo garbei.

(1833.5) 167:1.2 Jėzui užtrukus prie durų, besišnekant su Abneriu, ir po to, kada pats šeimininkas buvo atsisėdęs į savo vietą, tada į kambarį įėjo vienas iš žymiausių Jeruzalės fariziejų, Sanhedrino narys, ir, kaip buvo įpratęs, jis tiesiai priėjo prie garbės vietos šeimininkui iš kairės. Bet kadangi šitoji vieta buvo palikta Mokytojui, o vieta iš dešinės buvo palikta Abneriui, tai šeimininkas gestu parodė Jeruzalės fariziejui atsisėsti už keturių vietų iš kairės, ir šitas aukšto rango dvasininkas labai įsižeidė, nes negavo garbės vietos.

(1834.1) 167:1.3 Netrukus visi buvo susodinti ir džiaugėsi tarpusavio bendravimu, nes didžioji dalis dalyvaujančiųjų buvo Jėzaus mokiniai ar šiaip jau į evangeliją žvelgė draugiškai. Tiktai jo priešai pastebėjo tokį dalyką, kad prieš atsisėsdamas valgyti jis nesilaikė rankų nusiplovimo ritualo. Abneris rankas nusiplovė prieš pradėdamas valgyti, bet ne tarp atskirų patiekalų.

(1834.2) 167:1.4 Baigiant valgyti, iš gatvės į vidų įėjo vienas vyras, kuris ilgą laiką sirgo chroniška liga ir dabar kentėjo nuo vandenligės. Šitas vyras buvo tikintysis, jį neseniai buvo pakrikštiję Abnerio partneriai. Jis neprašė, kad Jėzus jį pagydytų, bet Mokytojas puikiai žinojo, jog šitas kenčiantis vyras į šiuos pusryčius atėjo tikėdamasis šitaip išvengti Jėzų apgulusios minios ir dėl to manydamas, jog yra didesnė tikimybė patraukti jo dėmesį. Šitas vyras žinojo, jog tada buvo daroma nedaug stebuklų; tačiau, jis svarstė savo širdyje, kad jo apgailėtina padėtis galbūt sukels Mokytojo užuojautą. Ir jis nesuklydo, nes, kada jis įėjo į kambarį, tada jį pastebėjo tiek Jėzus, tiek ir veidmainis fariziejus iš Jeruzalės. Fariziejus iš karto išreiškė pasipiktinimą, kad šitokiam reikia leisti įeiti į kambarį. Bet Jėzus pažvelgė į šitą sergantį vyrą ir nusišypsojo taip geranoriškai, kad šis prisiartino ir atsisėdo ant grindų. Pusryčiams artėjant prie pabaigos, Mokytojas peržvelgė savo bičiulius svečius ir tada, reikšmingai pažvelgęs į vyrą, sergantį vandenlige, tarė: “Mano draugai, mokytojai Izraelyje, ir mokyti įstatymų žinovai, aš norėčiau pateikti jums klausimą: Ar yra teisėta ar neteisėta sergantįjį ir negaluojantįjį išgydyti Sabato dieną?” Bet tie, kurie ten dalyvavo, perdaug gerai pažinojo Jėzų; jie tylėjo; į šitą klausimą jie neatsakė.

(1834.3) 167:1.5 Tada Jėzus nuėjo ten, kur buvo sergantis vyras ir, paėmęs jį už rankos, tarė: “Kelkis ir eik savo keliu. Tu neprašei, kad tave išgydytų, bet aš žinau tavo širdies troškimą ir tavo sielos įtikėjimą.” Prieš šiam vyrui išeinant iš kambario, Jėzus sugrįžo į savo vietą ir kreipdamasis į tuos prie stalo, tarė: “Tokius darbus manasis Tėvas daro ne tam, kad suviliotų jus į karalystę, bet tam, kad atskleistų save tiems, kurie jau yra karalystėje. Jūs galite suvokti, jog pasielgti kaip tik šitaip ir būtų panašu į Tėvą, nes, kuris gi iš jūsų, turėdamas mylimą gyvulį, jeigu šis įkristų į šulinį Sabato dieną, tuoj pat neišeitumėte ir neištrauktumėte jo iš šulinio?” Ir kadangi nė vienas jam neatsakė, ir kadangi šeimininkas akivaizdžiai pritarė tam, kas vyko, tai Jėzus atsistojo ir prašneko visiems susirinkusiesiems: “Mano sielos broliai, kada jūs esate pakviesti į vestuvių puotą, tada neatsisėskite į svarbiausią vietą, nes, galbūt, buvo pakviestas garbingesnis už jus svečias, ir šeimininkas turės prieiti prie jūsų ir paprašyti, kad savo vietą užleistumėte šitam kitam ir garbingam svečiui. Šituo atveju, jūs būsite gėdingai paprašytas prie stalo užimti žemesnę vietą. Kada jūs esate pakviestas į puotą, tuomet būtų išmintinga, atėjus prie šventinio stalo, paieškoti žemiausios vietos ir į ją atsisėsti, kad šeimininkas, apžvelgęs svečius, galėtų jums pasakyti: ‘Mano drauge, kodėl gi sėdite paskutinėje vietoje? ateikite arčiau’; ir šitokiu būdu toks žmogus patirs šlovę savo bičiulių svečių akivaizdoje. Neužmirškite, kiekvienas, kuris išaukština save pats, tikrai bus pažemintas, tuo tarpu tas, kuris tikrai nusižemina, iš tikrųjų bus išaukštintas. Dėl to, kada jūs rengiate pietus ar kviečiate vakarienės, tada visada kvieskite ne vien tiktai savo draugus, savo sielos brolius, savo gimines, ar turtingus kaimynus, kad savo ruožtu į savo šventes jie galėtų pakviesti ir jus, ir šitokiu būdu jums būtų atsilyginta. Kada jūs rengiate banketą, kartais pakvieskite vargšų, luošių, ir aklų. Šitokiu būdu jūs tikrai būsite palaiminti savo širdyje, nes jūs puikiai žinote, jog bekojai ir berankiai negali jums atsilyginti už jūsų kupiną meilės tarnystę.”