(1818.2) 165:2.1 Grupė, kurią sudarė daugiau kaip trys šimtai jeruzaliečių, fariziejų ir kitokių žmonių, sekė Jėzų į šiaurę nuo Pelos, kada baigiantis atsidavimo šventei jis skubinosi palikti žydų valdovams pavaldžią teritoriją; ir būtent šitų žydų mokytojų ir vadų akivaizdoje, o taip pat girdint dvylikai apaštalų, Jėzus pasakė pamokslą apie “Gerąjį Piemenį.” Po pusvalandinės betarpiškos diskusijos, kreipdamasis į maždaug vieno šimto žmonų grupę, Jėzus pasakė:

(1818.3) 165:2.2 “Šitą vakarą aš jums turiu daug ką pasakyti, ir kadangi daugelis iš jūsų esate mano mokiniai, o kai kurie iš jūsų esate mano aršūs priešai, tai savo mokymą pateiksiu parabole, kad kiekvienas galėtumėte sau pasiimti tą, kas suvirpins jūsų širdį.

(1818.4) 165:2.3 “Šį vakarą čia prieš mane yra žmonių, kurie už mane ir už šitą karalystės evangeliją norėtų numirti, ir kai kurie iš jų šitaip save ir paaukos ateityje; ir čia tarp jūsų taip pat yra ir tokių, tradicijos vergų, kurie mane sekė iki šitos vietos nuo Jeruzalės ir kurie, su savo tamsiais ir apgautais vadais, siekia Žmogaus Sūnų nužudyti. Tas gyvenimas, kurį aš dabar gyvenu materialiame kūne, tikrai teis tiek vienus, tiek ir kitus, tikruosius piemenis ir netikrus piemenis. Jeigu netikras piemuo būtų aklas, tai jis nuodėmės neturėtų, bet jūs gi tvirtinate, kad matote; jūs atvirai pareiškiate, kad esate mokytojai Izraelyje; dėl to jūsų nuodėmė iš tiesų krenta ant jūsų.

(1818.5) 165:2.4 “Tikrasis piemuo savo avių bandą sugena į avidę nakčiai, kada yra pavojingas metas. O kada išaušta rytas, tada į avidę jis įeina per duris, ir jam pašaukus, avys atpažįsta jo balsą. Kiekvienas piemuo, kuris į avidę patenka bet kokiu kitu būdu, tik ne per duris, yra vagis ir plėšikas. Tikrasis piemuo į avidę įeina po to, kada jam duris yra atvėręs sargas, ir jo avys, atpažinusios jo balsą, išeina jam pakvietus; ir kada jos, kurios yra jo, šitokiu būdu yra išvedamos, tada tikrasis piemuo eina pirma jų; jis rodo kelią ir avys seka paskui jį. Jo avys seka paskui jį, nes jos atpažįsta jo balsą; jos neseks paskui nepažįstamąjį. Jos pabėgs nuo nepažįstamojo, nes jos neatpažįsta jo balso. Šita minia, kuri čia susirinko prie mūsų, yra kaip avys be piemens, tačiau, kada mes joms ką nors pasakome, tada jos atpažįsta piemens balsą ir jos seka paskui mus; bent jau seka tos, kurios yra išalkusios tiesos ir ištroškusios teisingumo. Kai kurie iš jūsų nesate iš manosios avidės; jūs neatpažįstate manojo balso, ir jūs nesekate paskui mane. Ir kadangi jūs esate netikri piemenys, tai avys neatpažįsta jūsų balso ir neseks paskui jus.”

(1819.1) 165:2.5 Ir kada Jėzus papasakojo šitą parabolę, tada niekas nepateikė jam nė vieno klausimo. Po kiek laiko jis vėl ėmė kalbėti ir toliau aptarinėjo šią parabolę:

(1819.2) 165:2.6 “Tie, kurie norėtumėte būti manojo Tėvo avių bandų žemesnieji piemenys, turite būti ne tik verti vadovai, bet taip pat jūs privalote šią bandą maitinti geru maistu; jūs nesate tikrieji piemenys, jeigu savųjų bandų nenuvedate į žaliąsias ganyklas ir prie ramiųjų vandenų.

(1819.3) 165:2.7 “Ir dabar, jeigu kas nors iš jūsų šitą parabolę suvokia perdaug lengvai, tai aš tikrai pareikšiu, kad aš esu ir tos durys į Tėvo avidę, ir tuo pačiu metu manojo Tėvo bandų tikrasis piemuo. Nė vienam piemeniui, kuris stengiasi į šitą avidę patekti be manęs, tikrai ten patekti nepavyks, ir šios avys jo balso neišgirs. Aš, drauge su tais, kurie tarnauja su manimi, iš tiesų esu tos durys. Kiekviena siela, kuri į amžinąjį kelią žengia mano sukurtų ir nurodytų priemonių dėka, tikrai bus išgelbėta ir galės eiti pirmyn stengdamasi pasiekti amžinąsias Rojaus ganyklas.

(1819.4) 165:2.8 “Bet aš taip pat esu ir tas tikrasis piemuo, kuris už šias avis nori paaukoti net ir savąją gyvybę. Vagis įsilaužia į avidę tiktai tam, kad pavogtų, ir kad užmuštų, ir kad sunaikintų; bet aš atėjau tam, kad jūs visi galėtumėte turėti gyvenimą, ir turėti jį daug gausesnį. Tas, kuris yra samdinys, kilus pavojui, pabėgs ir leis, kad ir avys išsibėgiotų ir pražūtų; bet tikrasis piemuo, kada ateis vilkas, nepabėgs; savąją bandą jis saugos ir, jeigu reikės, už savąsias avis paaukos ir savąją gyvybę. Tikrai, tikrai, aš sakau jums, draugams ir priešams, aš esu tas tikrasis piemuo; aš pažįstu savąsias avis ir manosios pažįsta mane. Aš pavojaus akivaizdoje nepabėgsiu. Aš tikrai užbaigsiu šitą tarnystę iki galo įvykdydamas savojo Tėvo valią, ir aš tikrai neapleisiu šios bandos, kurią Tėvas patikėjo mano priežiūrai.

(1819.5) 165:2.9 “Bet aš turiu daug ir kitų avių, kurios yra ne iš šitos avidės, ir šitie žodžiai tinka ne tiktai šitam pasauliui. Šitos kitos avys taip pat girdi ir atpažįsta mano balsą, ir aš pažadėjau Tėvui, kad jos visos tikrai bus sugintos į vieną avidę, į Dievo sūnų vieną brolystę. Ir tuomet jūs iš tiesų visi atpažinsite vieno piemens, tikrojo piemens, balsą, ir tikrai visi pripažinsite Dievo tėvystę.

(1819.6) 165:2.10 “Ir šitaip jūs tikrai sužinosite, kodėl Tėvas myli mane ir kodėl jis visas savo bandas šitoje valdoje patikėjo man, kad jas prižiūrėčiau; tai yra dėl to, jog manasis Tėvas žino, kad saugodamas avidę aš nesudrebėsiu, kad savųjų avių aš nepaliksiu, ir kad, jeigu prireiks, nedvejodamas paaukosiu savąją gyvybę tarnaudamas daugybei jo bandų. Bet, įsidėmėkite, jeigu aš paaukosiu savąją gyvybę, tai aš vėl ją tikrai atgausiu. Nė vienas žmogus ir nė vienas kitas tvarinys gyvybės iš manęs atimti negali. Aš turiu teisę ir galią savąją gyvybę paaukoti, ir turiu tą pačią galią ir teisę vėl ją atgauti. Jūs negalite šito suprasti, bet tokią valdžią aš gavau iš savojo Tėvo net ir anksčiau negu atsirado šitas pasaulis.”

(1819.7) 165:2.11 Kada jie išgirdo šiuos žodžius, tada jo apaštalai suglumo, jo mokiniai nustebo, tuo tarpu fariziejai iš Jeruzalės ir apylinkių išėjo į naktį, sakydami, “Arba jis yra beprotis, arba jis turi velnią.” Tačiau net ir kai kurie Jeruzalės mokytojai sakė: “Jis kalba kaip tas, kuris turi valdžią; be to, kas yra kada nors matęs, jog tas, kuris turi velnią, duotų regėjimą tokiam vyrui, kuris gimė aklas, ir darytų visus tuos nuostabius darbus, kokius padarė šitas vyras?”

(1819.8) 165:2.12 Kitą rytą maždaug pusė iš šitų žydų mokytojų išpažino tikėjimq į Jėzų, o kita pusė nusivylusi sugrįžo į Jeruzalę ir į savo namus.