6. Pokalbis apie gyvenimo vandenį

(1795.5) 162:6.1 Paskutiniąją dieną, didžiąją šventės dieną, kada procesija nuo Siloamo tvenkinio ėjo per šventyklos kiemus, ir iškart po to, kai vanduo ir vynas buvo ką tik išpilti ant altoriaus prie šventikų, Jėzus, stovėdamas tarp piligrimų, tarė: “Jeigu kuris nors žmogus yra ištroškęs, tai tegul ateina pas mane ir geria. Iš Tėvo danguje aš atnešiau į šitą pasaulį gyvenimo vandenį. Tas, kuris tiki į mane, tas tikrai bus pripildytas tos dvasios, kurią išreiškia šitas vanduo, kadangi net ir Raštuose yra pasakyta, ‘Iš jo tikrai tekės gyvųjų vandenų upės.’ Kada Žmogaus Sūnus savo darbą žemėje bus užbaigęs, tada tikrai bus išlieta gyvoji Tiesos Dvasia visiems materialiems kūnams. Tie, kurie šitą dvasią priims, tikrai niekada nepažins dvasinio troškulio.”

(1795.6) 162:6.2 Jėzus, kad pasakytų šiuos žodžius, pamaldų nepertraukė. Jis kreipėsi į garbintojus iškart po to, kada buvo užbaigti skanduoti posmai apie Halelą, atsiliepiančiai atkartojamas Psalmės skaitymas, palydimas šakelių pamojavimu prieš altorių. Kaip tik čia atsirado pauzė, kol buvo ruošiamos aukos, ir būtent šiuo metu piligrimai išgirdo nuostabų Mokytojo balsą, pareiškiantį, kad jis yra to gyvojo vandens davėjas kiekvienai dvasios ištroškusiai sielai.

(1796.1) 162:6.3 Pasibaigus šitoms ankstyvo ryto pamaldoms, Jėzus minias mokė toliau, sakydamas: “Argi jūs neskaitėte Rašte: ‘Žiūrėkite, kaip vandenys yra išpilami ant išdžiuvusios žemės ir pasklinda po išdegintą dirvą, taip ir aš tikrai suteiksiu šventumo dvasią, kad ji būtų išlieta ant jūsų vaikų palaiminimui, net ir jūsų vaikų vaikams’? Kodėl gi jums būti ištroškusiems dvasios tarnavimo, tuo metu, kai jūs stengiatės savo sielas pagirdyti žmonių tradicijomis, kurios yra pilamos iš sudaužytų ritualinių pamaldų ąsočių? Tai, ką jūs matote vykstant šitoje šventykloje, yra tas metodas, kurio dėka jūsų tėvai stengėsi simbolizuoti dieviškosios dvasios padovanojimą įtikėjimo vaikams, ir jūs gerai pasielgėte, kad šiuos simbolius išsaugojote, net iki šitos dienos. Bet dabar į šitą kartą atėjo dvasių Tėvo apreiškimas jo Sūnaus savęs padovanojimo dėka, ir po viso šito tikrai eis Tėvo ir šio Sūnaus dvasios padovanojimas žmonių vaikams. Kiekvienam, kuris turi įtikėjimą, iš tikrųjų šitas dvasios padovanojimas taps tikruoju mokytoju tame kelyje, kuris veda į amžinąjį gyvenimą, į tikruosius gyvenimo vandenis dangiškojoje karalystėje ant žemės ir ten danguje Tėvo Rojuje.”

(1796.2) 162:6.4 Ir Jėzus toliau atsakinėjo į klausimus tiek į minios, tiek į fariziejų. Vieni manė, kad jis yra pranašas; kiti tikėjo, kad jis turi būti Mesijas; dar kiti sakė, kad jis negali būti tas Kristus, matydami, kad jis yra kilęs iš Galilėjos, ir kad Mesijas turi atstatyti Dovydo sostą. Vis tik jo suimti jie nedrįso.