Urantija > Urantijos Knyga > IV DALIS. Jėzaus gyvenimas ir ... > 161 Dokumentas. Tolesnės disku... > 3. Jėzaus žmogiškasis protas i... >

3. Jėzaus žmogiškasis protas ir dieviškasis protas

(1787.3) 161:3.1 Jėzaus prote dieviškumo sąmonė augo palaipsniui iki pat jo krikšto. Vėliau, kada jis iki galo suvokė savo dieviškąją prigimtį, ikižmogiškąją egzistenciją, ir visatos išimtines teises, tada atrodo, kad jis įgavo galią savo žmogiškąjį sąmoningą suvokimą apie savąjį dieviškumą įvairiai apriboti. Mums atrodo, kad nuo savojo krikšto momento iki nukryžiavimo vien tiktai nuo Jėzaus sprendimo priklausė, ar jis remsis tiktai žmogiškuoju protu, ar pasinaudos tiek žmogiškojo, tiek ir dieviškojo proto žiniomis. Kartais atrodė, kad jis naudojasi tiktai ta informacija, kurią turi jo žmogiškasis intelektas. Kitais atvejais atrodė, kad jis veikia turėdamas tokią žinių ir išminties pilnatvę, kokią gali suteikti tiktai jo dieviškosios sąmonės viršžmogiškojo turinio panaudojimas.

(1787.4) 161:3.2 Jo unikalius veiksmus mes galime suprasti tiktai pripažindami tą teoriją, kad jis gali, savo valia, savąją dieviškumo sąmonę apriboti pats. Mes iki galo suvokiame, kad jis dažnai savo bičiuliams nieko nesakydavo, kad apie įvykius žino iš anksto, ir kad jis žino apie jų mąstymo ir planavimo pobūdį. Mes suprantame, jog jis nenorėjo, kad jo pasekėjai perdaug gerai žinotų tai, jog jis gali skaityti jų mintis ir įsiskverbti į jų planus. Jis nenorėjo perdaug toli pranokti tą žmogiškumo sampratą, kokią buvo susidaręs jo apaštalų ir mokinių protas.

(1787.5) 161:3.3 Mes visiškai pasimetame mėgindami nustatyti skirtumą tarp jo praktikos, kada jis savo paties dieviškumo sąmonę pats apriboja, nuo jo metodo, kada jis nuo savo bičiulių išankstinį žinojimą ir minčių skaitymą slepia. Mes esame įsitikinę, kad jis naudojo šiuos abu metodus, bet mes nevisada sugebame, konkrečiu atveju, nustatyti, kokiu metodu jis galėjo pasinaudoti. Mes dažnai pastebėdavome, kad jis veikia remdamasis tiktai žmogiškosios sąmonės turiniu; tada mes matydavome jį besitariantį su visatos dangiškųjų gausybių reguliuotojais ir pastebėdavome neabejotiną dieviškojo proto veikimą. Ir tada beveik nesuskaičiuojamai daug kartų mes tikrai buvome liudininkai to, kad veikia šitoji sujungta žmogaus ir Dievo asmenybė, kaip ją sužadino akivaizdžiai tobula žmogiškojo proto ir dieviškojo proto sąjunga. Tai yra mūsų žinių apie tokius reiškinius riba; mes iš tikrųjų realiai nežinome visos tiesos apie šitą paslaptį.