(1684.4) 150:8.1 Šitas Sabatas buvo puiki diena, ir visas Nazaretas, draugai ir priešai, išėjo pasiklausyti šito buvusio savo pačių miesto gyventojo kalbos sinagogoje. Didelė dalis iš apaštališkosios palydos turėjo likti už sinagogos sienų; neužteko vietos visiems, kurie buvo atėję pasiklausyti jo. Kai buvo jaunuolis, Jėzus dažnai kalbėdavo šitoje garbinimo vietoje, o šitą rytą, kada sinagogos valdytojas jam įteikė šventųjų raštų ritinėlį, kad iš jo paskaitytų Raštų pamoką, nė vienas iš tų, kurie dalyvavo, neatrodė, kad prisimintų, jog tai buvo tas pats rankraštis, kurį jis buvo padovanojęs šitai sinagogai.

(1684.5) 150:8.2 Šitą dieną pamaldos vyko lygiai taip, kaip ir tada, kada jas, būdamas dar berniukas, lankė Jėzus. Jis užlipo ant kalbančiojo pakylos su sinagogos valdytoju, o pamaldos buvo pradėtos dviejų maldų sukalbėjimu: “Palaimintas yra Viešpats, pasaulio Karalius, kuris suformuoja šviesą ir sukuria tamsą, kuris sutveria ramybę ir sukuria viską; kuris, gailestingai, suteikia šviesą žemei ir tiems, kurie gyvena joje ir gėryje, diena po dienos ir kiekvieną dieną, atnaujina kūrimo darbus. Palaimintas yra Viešpats mūsų Dievas už savo rankų darbų šlovę ir už šviesą suteikiančius šviesulius, kuriuos jis sutvėrė savo pagyrimui. Selah. Palaimintas yra Viešpats mūsų Dievas, kuris suformavo šiuos šviesulius.”

(1685.1) 150:8.3 Po minutėlės pauzės jie vėl meldėsi: “Su didžiule meile Viešpats mūsų Dievas iš tiesų mus myli, ir su perdėtu gailestingumu jis mus tikrai užjaučia, mūsų Tėvas ir mūsų Karalius, mūsų tėvų, kurie pasitikėjo juo, labui. Tu juos mokei gyvenimo statutų; būk mums gailestingas ir mokyk mus. Apšviesk mūsų akis įstatymu; priversk mūsų širdis laikytis tavųjų įsakymų; suvienyk mūsų širdis, kad mylėtume tavąjį vardą ir bijotume tavojo vardo, ir mes nepatirsime gėdos, pasaulis be pabaigos. Nes tu esi toks Dievas, kuris parengia išgelbėjimą, ir mus tikrai tu pasirinkai iš visų nacijų ir kalbų, ir su tiesa tu tikrai mus atvedei arti prie savojo didingo vardo—selah—kad mes galėtume su meile garbinti tavąją vienybę. Palaimintas yra Viešpats, kuris su meile pasirinko savąja tauta Izraelį.”

(1685.2) 150:8.4 Tuomet bendruomenė sukalbėjo Šemą, žydų tikėjimo pagrindinius autoritetingai suformuluotus teiginius. Šitą ritualą sudarė daugelio pastraipų iš įstatymo kartojimas ir reiškė, jog garbinantieji užsidėjo ant savęs dangaus karalystės jungą, taip pat jungą ir tų įsakymų, kurie yra taikomi tiek dieną, tiek naktį.

(1685.3) 150:8.5 Ir tuomet ėjo trečioji malda: “Tikrai tai yra tiesa, kad tu esi Jahvė, mūsų Dievas ir mūsų tėvų Dievas; mūsų Karalius ir mūsų tėvų Karalius; mūsų Išgelbėtojas ir mūsų tėvų Išgelbėtojas; mūsų Kūrėjas ir mūsų išgelbėjimo uola; mūsų pagalba ir mūsų išlaisvintojas. Tavasis vardas yra iš amžinybės, ir nėra jokio kito Dievo be tavęs. Tie, kurie buvo išlaisvinti, jūros pakrantėje iš tiesų giedojo naują giesmę tavajam vardui; jie visi drauge iš tiesų garbina ir turi tave, Karaliau, ir sako, Jahvė tikrai valdys, pasaulį be pabaigos. Palaimintas yra Viešpats, kuris išgelbsti Izraelį.”

(1685.4) 150:8.6 Tada sinagogos valdytojas užėmė savo vietą prieš arką, arba spintelę, kurioje yra laikomi šventieji raštai, ir ėmė skaityti pagarbinimų, arba palaiminimų, devynioliktąją maldą. Bet šita proga buvo pageidautina sutrumpinti pamaldas tam, kad įžymus svečias galėtų turėti daugiau laiko savajai kalbai; dėl to, buvo paskaityti tiktai pirmasis ir paskutinysis palaiminimai. Pirmasis buvo: “Palaimintas yra Viešpats mūsų Dievas, ir mūsų tėvų Dievas, Abraomo Dievas, ir Izaoko Dievas, ir Jokūbo Dievas; didingas, galingas, ir siaubingas Dievas, kuris rodo gailestingumą ir gėrį, kuris sukuria viską, kuris prisimena gailestingus pažadus tėvams ir atveda išgelbėtoją jų vaikų vaikams savo paties vardo labui, su meile. O Karaliau, pagalbininke, išgelbėtojau, ir gynėjau! Būk palaimintas, o Jahve, Abraomo gynėjau.”

(1685.5) 150:8.7 Vėliau ėjo paskutinis palaiminimas: “O padovanok savajai Izraelio tautai didžią ramybę per amžius, nes tu esi visos ramybės Karalius ir Viešpats. Ir tavo akimis žiūrint gera yra palaiminti ramybe Izraelį per visus laikus ir per kiekvieną valandą. Palaimintas esi tu, Jahve, kuris ramybe laimini savąją Izraelio tautą.” Tikintieji žiūrėjo ne į valdytoją, kada šis raiškiai skaitė palaiminimus. Po šitų palaiminimų jis pasiūlė laisvos formos maldą, tinkančią šiai progai, ir kada ji buvo užbaigta, tada visa bendruomenė ištarė amen.

(1685.6) 150:8.8 Tada chazanas priėjo prie arkos ir išėmė ritinėlį, kurį padavė Jėzui, kad šis galėtų paskaityti pamoką iš šio Rašto. Buvo įprasta pakviesti septynis asmenis perskaityti ne mažiau kaip tris eiles iš įstatymo, bet šiuo atveju šitokios praktikos buvo atsisakyta tam, jog svečias galėtų perskaityti savo paties pasirinktą pamoką. Jėzus, paėmęs ritinėlį, atsistojo ir ėmė skaityti iš Antrojo Įsakymo: “Nes šitas įsakymas, kurį aš jums duodu šią dieną, nėra paslėptas nuo jūsų, taip pat jis nėra ir toli nuo jūsų. Nėra jo ir danguje, kad jums nereikėtų sakyti, kas vietoje mūsų tikrai pakils į dangų ir atneš jį mums žemyn, kad mes jį galėtume išgirsti ir vykdyti? Nėra jis ir už jūros, kad jums nereikėtų sakyti, kas vietoje mūsų perplauks per jūrą, kad mums parneštų šį įsakymą, jog mes galėtume jį išgirsti ir vykdyti? Ne, šis gyvenimo žodis yra labai arti jūsų, net jūsų akivaizdoje ir jūsų širdyje, kad jūs galėtumėte jį sužinoti ir jam paklusti.”

(1686.1) 150:8.9 Ir kada jis nustojo skaityti iš įstatymo, tada paėmė Isają ir ėmė skaityti: “Viešpaties dvasia yra manyje, nes jis patepė mane, kad skelbčiau gerąsias naujienas vargšams. Jis pasiuntė mane, kad skelbčiau išlaisvinimą vergams ir praregėjimą akliesiems, kad suteikčiau laisvę tiems, kurie yra skaudinami, ir kad skelbčiau deramus Viešpaties metus.”

(1686.2) 150:8.10 Jėzus užvertė knygą, ir grąžinęs ją sinagogos valdytojui, atsisėdo ir pradėjo kalbėtis su žmonėmis. Jis pradėjo, sakydamas: “Šiandien šitie Raštai yra įgyvendinti.” Ir tada Jėzus beveik penkiolika minučių kalbėjo apie “Dievo Sūnus ir Dukras.” Daugelis žmonių buvo patenkinti šita kalba, ir jie gėrėjosi jo nuoširdumu ir išmintimi.

(1686.3) 150:8.11 Sinagogoje buvo įprasta, pasibaigus oficialioms pam aldoms, kalbėtojui pasilikti tam, jog tie, kurie gali būti susidomėję, galėtų užduoti jam klausimų. Dėl to, šitą Sabato rytą Jėzus nulipo žemyn į minią, kuri spaudėsi į priekį, kad pateiktų klausimų. Šitoje grupėje buvo daug neramių individų, kurių protas buvo linkęs daryti piktadarybes, tuo tarpu šitos minios pakraščiais šmižinėjo tie niekingi vyrai, kurie buvo nusamdyti tam, kad Jėzui pridarytų nemalonumų. Didelė dalis mokinių ir evangelininkų, kurie buvo likę už sinagogos durų, dabar spraudėsi į vidų ir greitai suvokė, kad bręsta nemalonumai. Jie mėgino Mokytoją išsivesti, bet jis nenorėjo su jais išeiti.