(1661.3) 148:5.1 Per kitą iš šitų privačių pokalbių sode Natanielius paklausė Jėzaus: “Mokytojau, nors aš ir pradedu suprasti, kodėl tu atsisakai be atodairos praktikuoti išgydymą, bet vis tiek negaliu suprasti, kodėl mylintis Tėvas danguje leidžia tokiai gausybei savo vaikų žemėje kentėti nuo tiek daug ligų.” Mokytojas atsakė Natanieliui, paaiškindamas:

(1661.4) 148:5.2 “Natanieliau, tu, kaip ir daugelis kitų, esi šitaip suglumintas, nes nesuvoki, kaip šito pasaulio natūralią tvarką tiek daug kartų sulaužė kai kurie maištingi išdavikai nuodėmingomis avantiūromis pažeidę Tėvo valią. Ir aš atėjau dėl to, kad padaryčiau pradžią tam, jog šituose reikaluose būtų atstatyta tvarka. Bet prireiks daugelio amžių tam, kad šitoji visatos dalis būtų sugrąžinta į ankstesniuosius kelius ir kad šitokiu būdu žmonių vaikai būtų išvaduoti iš nuodėmės ir maišto papildomos naštos. Jau vien tik tai, jog egzistuoja blogis, yra pakankamas išmėginimas žmogaus kilimui—išlikimui nuodėmė nėra būtina.

(1661.5) 148:5.3 “Bet, mano sūnau, tau reikėtų žinoti, jog Tėvas savo vaikams nesukelia skausmo tyčia. Žmogus pats sau užsitraukia nereikalingą kančią dėl to, jog atkakliai atsisako žengti dieviškosios valios geresniaisiais keliais. Blogyje kančia yra potenciali, bet didelę jos dalį pagimdė nuodėmė ir piktybinis blogis. Daug neįprastų įvykių atsitiko šitame pasaulyje, ir nėra nieko keisto, jog visus mąstančius žmones turėtų gluminti tos kančių ir skausmo scenos, kurias jie mato. Bet dėl vieno dalyko tu gali būti tikras: Tėvas nesiunčia kančios kaip despotiškos bausmės už nusižengimus. Su blogiu susiję netobulumai ir kliuviniai yra įgimti; bausmė už nuodėmę yra neišvengiama; piktybinio blogio griaunančios pasekmės yra negailestingos. Žmogus neturėtų kaltinti Dievo dėl šitokių kančių, kurios yra natūrali pasekmė tokio gyvenimo, kokį gyventi pasirenka jis; taip pat žmogus tikrai neturėtų skųstis dėl tokių patyrimų, kurie yra šito pasaulio natūralaus gyvenimo dalis. Tėvo valia yra būtent tokia, jog mirtingasis žmogus turėtų atkakliai ir nuosekliai dirbti tam, kad savo padėtį žemėje pagerintų. Išmintingas uolumas įgalintų žmogų nugalėti didelę dalį žemiškųjų vargų.

(1662.1) 148:5.4 “Natanieli, būtent tai ir yra mūsų misija padėti žmonėms spręsti savo dvasines problemas ir šitokiu būdu sužadinti jų protą, kad jie galėtų geriau pasirengti ir būtų įkvėpti spręsti savo gausias materialias problemas. Aš žinau apie tavo pasimetimą, kada tu skaitei Raštus. Perdaug dažnai vyraudavo toks polinkis, kada atsakomybė už viską, ko neišmanantis žmogus nesupranta, būdavo užkraunama Dievui. Tėvas nėra asmeniškai atsakingas už visa tai, kas jums gali būti nesuprantama. Nesuabejok Tėvo meile vien tik dėl to, kad jo nurodymo kuris nors teisingas ir išmintingas dėsnis atsitiktinai sukėlė tau kančią dėl to, jog tokį dieviškąjį nurodymą tu nekaltai ar sąmoningai pažeidei.

(1662.2) 148:5.5 “Bet, Natanieli, Raštuose yra didelė dalis ir to, kas tave būtų pamokę, jeigu tiktai tu būtum skaitęs įžvalgiai. Argi tu neprisimeni, jog yra parašyta: ‘Mano sūnau, neniekink moraliai švarinančios Viešpaties bausmės; taip pat nebūk nepatenkintas dėl jo pataisymų, nes, ką Viešpats myli, tą pataiso, net ir taip, kaip tėvas pataiso sūnų, kuriuo džiaugiasi.’ ‘Viešpats nesukelia kančios su noru.’ ‘Prieš tai, kai man buvo sukelta kančia, aš buvau nuklydęs, bet dabar aš tikrai laikausi įstatymo. Kančia man padėjo, kad jos dėka galėčiau išmokti dieviškųjų statutų.’ ‘Aš žinau jūsų skausmus. Amžinasis Dievas yra jūsų prieglauda, tuo tarpu apačioje yra amžinai esančios rankos.’ ‘Viešpats taip pat yra prieglauda prispaustiesiems, ramybės užutėkis vargų laikais.’ ‘Viešpats sustiprins jį ligos patale; Viešpats sergančiųjų neužmirš.’ ‘Kaip tėvas užjaučia savuosius vaikus, taip ir Viešpats užjaučia tuos, kurie jo bijo. Jis pažįsta jūsų kūną; jis prisimena, kad jūs esate dulkė.’ ‘Jis gydo palūžusiuosius ir aptvarsto jų žaizdas.’ ‘Jis yra vargšų viltis, stiprybė tų, kuriems yra nepaprastai reikalingas varge, užutėkis nuo audros, ir šešėlis nuo alinančio karščio.’ ‘Jis suteikia galios nusilpusiems, o tiems, kurie nebeturi jėgų, jis padidina stiprybę.’ ‘Pažeistos nendrės jis tikrai nenulauš, ir rusenančių žarijų jis neužgesins.’ “Kai jūs brisite per skausmo vandenis, aš tikrai būsiu su jumis, ir kai jus užlies priešiškumo upės, aš tikrai jūsų neapleisiu.’ ‘Jis pasiuntė mane, kad sutvirtinčiau palūžusiuosius, kad paskelbčiau laisvę vergams, ir kad paguosčiau visus gedinčiuosius.’ ‘Kentėjime yra pataisymas; kančia nepasklinda iš dulkių.’”