Urantija > Urantijos Knyga > IV DALIS. Jėzaus gyvenimas ir ... > 142 Dokumentas. Perėjimo švent... > 4. Flavijus ir graikų kultūra... >

4. Flavijus ir graikų kultūra

(1600.2) 142:4.1 Flavijus, graikų žydas, buvo vartų prozelitas, nebuvo nei apipjaustytas, nei pakrikštytas; ir kadangi jis buvo didžiulis grožio mene ir skulptūroje mylėtojas, tai namas, kurį jis užėmė gyvendamas Jeruzalėje, buvo gražus pastatas. Šitas namas buvo nuostabiai papuoštas neįkainojamais turtais, kuriuos jis buvo surinkęs tai šen tai ten savo kelionėse po pasaulį. Kada jis pirmą kartą pagalvojo pasikviesti Jėzų į savo namus, tada jis bijojo, kad Mokytojas įsižeis matydamas šituos vadinamuosius stabus. Bet Flavijus buvo maloniai nustebintas, kada Jėzus, įėjęs į namą, vietoje to, kad imtų jam priekaištauti dėl šitų tariamų garbinimo objektų, išdėstytų po visus namus, parodė didžiulį susidomėjimą visa kolekcija ir pateikė daug įvertinančių klausimų apie kiekvieną daiktą, kada Flavijus jį lydėjo iš kambario į kambarį, rodydamas jam savo visas mėgstamas statulėles.

(1600.3) 142:4.2 Mokytojas matė, kad šeimininką išmušė iš vėžių jo draugiškas požiūris į meną; dėl to, kada jie visos kolekcijos apžiūrą užbaigė, Jėzus tarė: “Kadangi tu vertini daiktų, kuriuos sukūrė manasis Tėvas ir padarė žmogaus meniškos rankos, grožį, tai kodėl gi tu turėtum tikėtis sulaukti priekaištų? Kadangi Mozė kažkada stengėsi kovoti prieš stabmeldystę ir netikrų dievų garbinimą, tai kodėl gi visi žmonės turėtų raukytis nuo grakštumo ir grožio atgaminimo? Aš sakau tau, Flavijau, Mozės vaikai jį klaidingai suprato, ir dabar jie iš tikrųjų sukuria netikrus dievus net ir iš jo uždraudimo kurti stabus ir atvaizdus to, kas yra danguje ir žemėje. Bet net jeigu Mozė ir mokė tokių suvaržymų tų laikų tamsius protus, tai ką tas turi bendro su šiandiena, kada Tėvas danguje yra apreiškiamas kaip visuotinis Dvasinis Valdovas visiems ir viskam? Ir, Flavijau, aš pareiškiu, jog ateinančioje karalystėje jie tikrai daugiau nebemokys, ‘negarbink šito ir negarbink to’; daugiau jie tikrai nebejaus nerimo dėl įsakymų susilaikyti nuo šito ir žiūrėti, kad nedarytų to, bet vietoje šito visi tikrai rūpinsis tiktai viena aukščiausiąja pareiga. Ir šitą žmogaus pareigą išreiškia dvi didžiulės privilegijos: begalinio Kūrėjo, Rojaus Tėvo nuoširdus garbinimas ir kupina meilės tarnystė, dovanojama savo bičiuliams žmonėms. Jeigu tu myli savo artimą kaip myli save patį, tada tu iš tikrųjų žinai, jog esi Dievo sūnus.

(1600.4) 142:4.3 “Tame amžiuje, kada mano Tėvas nebuvo gerai suprantamas, Mozę buvo galima pateisinti dėl jo mėginimų pasipriešinti stabmeldystei, bet ateinančiame amžiuje Tėvą atskleis šio Sūnaus gyvenimas; ir šitas naujasis Dievo apreiškimas padarys amžiams nebereikalinga Tėvo Kūrėjo painiojimą su stabais iš akmens arba atvaizdais iš aukso ir sidabro. Nuo šiol, išmintingi žmonės gali džiaugtis meno turtais, nepainiodami tokio materialaus grožio suvokimo su Tėvo Rojuje, visų daiktų ir visų būtybių Dievo, garbinimu ir tarnyste.”

(1600.5) 142:4.4 Flavijus tikėjo viskuo, ko jį mokė Jėzus. Kitą dieną jis nuėjo į Betanę už Jordano upės ir buvo pakrikštytas Jono mokinių. Ir šitą jis iš tiesų padarė, kadangi Jėzaus apaštalai tikinčiųjų dar nekrikštijo. Kada Flavijus sugrįžo į Jeruzalę, tada jis suruošė didžiulį pobūvį Jėzaus garbei ir pakvietė šešiasdešimt savo draugų. Ir daugelis iš šitų svečių tapo tikinčiaisiais į ateinančios karalystės žinią.