Urantija > Urantijos Knyga > IV DALIS. Jėzaus gyvenimas ir ... > 141 Dokumentas. Viešojo darbo ... > 5. Dvasinė vienybė >

5. Dvasinė vienybė

(1591.6) 141:5.1 Vienas iš svarbiausių iš tų visų vakarinių pasitarimų prie Amato buvo susirinkimas, skirtas diskusijai apie dvasinę vienybę. Jokūbas Zabediejus paklausė: “Mokytojau, kaip mes iš tikrųjų išmoksime žiūrėti vienodai ir tuo pačiu pasiekti didesnį tarpusavio sutarimą?” Kada Jėzus išgirdo šitą klausimą, tada jis savo paties dvasios viduje tiek smarkiai suvirpėjo, kad atsakė: “Jokūbai, Jokūbai, kada gi aš jus mokiau, kad jūs visi turite žiūrėti vienodai? Aš atėjau į pasaulį paskelbti dvasinės laisvės tuo tikslu, jog mirtingiesiems būtų suteikta galia gyventi savąjį ir laisvą individualų gyvenimą prieš Dievą. Aš nenoriu, jog visuomeninę harmoniją ir broliškąją ramybę tikrai reikėtų pirkti, paaukojant laisvą asmenybę ir dvasinę savastį. Tai, ko aš reikalauju iš jūsų, savo apaštalų, yra dvasinė vienybė — ir tą jūs galite patirti tame džiaugsme, kada esate vieningai atsidavę tam, kad iš visos širdies vykdytumėte manojo Tėvo danguje valią. Jums nereikia matyti vienodai arba jausti vienodai, arba net ir mąstyti vienodai tam, kad dvasiškai būtumėte vienodi. Dvasinė vienybė kyla iš tos sąmonės, jog kiekviename iš jūsų gyvena, ir vis labiau viešpatauja, dangiškojo Tėvo dvasinė dovana. Jūsų apaštališkasis sutarimas turi kilti iš tos realybės, kad kiekvieno iš jūsų dvasinė viltis yra tapati kilme, prigimtimi, ir lemtimi.

(1591.7) 141:5.2 “Šitokiu būdu jūs galite patirti dvasinio tikslo ir dvasinio supratingumo ištobulintą vienybę, kylančią iš abipusio sąmoningo suvokimo, jog Rojaus dvasios, gyvenančios kiekviename iš jūsų, yra tapačios; ir jūs galite turėti šitą giliai dvasinę visišką vienybę, išlaikydami savo intelektualaus mąstymo, temperamentingo pojūčio, ir visuomeninio elgesio pačius įvairiausius individualius ypatumus. Jūsų asmenybės gali būti gaivinančiai įvairios ir labai skirtingos, tuo tarpu jūsų dieviškojo garbinimo ir broliškos meilės dvasinė prigimtis ir dvasios vaisiai gali būti suvienyti tiek, jog visi tie, kurie matys jūsų gyvenimą, tikrai pažins šitą dvasinį tapatumą ir sielos vienybę; jie atpažins, kad jūs buvote su manimi ir šito dėka išmokote, ir gerai išmokote, kaip vykdyti Tėvo danguje valią. Jūs galite pasiekti tarnavimo Dievui vienybę net ir tada, kada jūs šitaip tarnaujate sutinkamai su savo paties proto, kūno ir sielos savitais sugebėjimais.

(1592.1) 141:5.3 “Jūsų dvasios vienybė numato du dalykus, kurie visada derinsis individualių tikinčiųjų gyvenime: Pirma, jūs turite bendrą akstiną gyvenimo tarnystei; jūs visi labiau už viską trokštate vykdyti Tėvo danguje valią. Antra, jūs visi turite egzistencijos bendrą tikslą; jūs visi siekiate tikslo surasti Tėvą danguje, ir šituo įrodydami visatai, jog tapote panašūs į jį.”

(1592.2) 141:5.4 Mokydamas šiuos dvylika Jėzus prie šitos temos buvo sugrįžęs daug kartų. Jis nuolat jiems sakydavo, kad jis neturi tokio troškimo, jog tie, kurie tiki į jį, turėtų tapti dogmatiški ir sustandartinti sutinkamai net ir su gerų žmonių religiniais aiškinimais. Vėl ir vėl jis įspėdavo savo apaštalus, kad jie neformuluotų tikėjimų ir nekurtų tradicijų kaip tokios priemonės, kuri nukreiptų ir kontroliuotų tikinčiuosius karalystės evangelijoje.