Urantija > Urantijos Knyga > IV DALIS. Jėzaus gyvenimas ir ... > 128 Dokumentas. Jėzaus ankstyv... > 6. Dvidešimt penktieji metai (... >

6. Dvidešimt penktieji metai (19 m. po Kr. gim.)

(1415.1) 128:6.1 Šiuos metus visa Nazareto šeima pradėjo būdama geros sveikatos ir šitais metais įprastą mokslą užbaigė visi vaikai, išskyrus tai, jog Morta dar turėjo šiek tiek padirbėti su Rūta.

(1415.2) 128:6.2 Jėzus buvo vienas iš stipriausių ir tobuliausių žmonijos atstovų, pasirodžiusių žemėje nuo Adomo dienų. Jo fizinis išsivystymas buvo nuostabus. Jo protas buvo aktyvus, aštrus, ir skvarbus—palyginus su savo amžininkų vidutiniu mentalitetu, jis buvo pasiekęs milžiniškų proporcijų—ir jo dvasia tikrai buvo žmogiškai dieviška.

(1415.3) 128:6.3 Šeimos finansinė padėtis buvo geriausia nuo to meto, kada ji neteko Juozapo nekilnojamojo turto. Buvo sumokėti paskutinieji įnašai už remonto dirbtuves, aptarnaujančias vilkstines; jie nebebuvo skolingi nė vienam žmogui, ir pirmą kartą per daugelį metų šiek tiek pinigų turėjo ateičiai. Esant tokiai padėčiai, ir kadangi savo kitus brolius jis buvo nuvedęs į Jeruzalę tam, kad jie dalyvautų savo pirmose Perėjimo šventės ceremonijose, tai Jėzus nusprendė lydėti ir Judą (kuris buvo ką tik baigęs sinagogos mokyklą) per pirmąjį jo apsilankymą šventykloje.

(1415.4) 128:6.4 Jie vyko į Jeruzalę ir sugrįžo atgal tuo pačiu maršrutu, per Jordano slėnį, kadangi Jėzus bijojo nemalonumų, kurie galėtų kilti, jeigu savo jaunąjį brolį jis vestų per Samariją. Jau Nazarete Judas keletą kartų turėjo vargo dėl savo ūmaus elgesio, paremto stipriais patriotiniais jausmais.

(1415.5) 128:6.5 Į Jeruzalę jie atvyko tinkamu laiku, ir buvo pakeliui į šventyklą, kad pirmą kartą aplankytų ją, kurios pats vaizdas Judą sujaudino ir suvirpino iki pat sielos gelmių, kai atsitiktinai jie sutiko Lozorių iš Betanės. Kol Jėzus šnekėjosi su Lozoriumi ir stengėsi susitarti dėl to, jog Perėjimo šventę atšvęstų kartu, Judas jiems visiems užvirė tikrą košę. Visiškai greta stovėjęs romėnų sargybinis, kelis kartus napadoriai replikavo žydaitės merginos, kuri tuo metu praėjo, adresu. Judas paraudo iš įniršio ir tuoj pat savo pasipiktinimą dėl tokio nepadorumo išreiškė tiesiogiai kareiviui ir tiek garsiai, kad šis išgirstų. Romėnų legionieriai dabar labai jautriai reaguodavo į viską, kas buvo susiję su žydų rodoma nepagarba; todėl sargybinis Judą tuoj pat suėmė. Jaunajam patriotui to jau buvo per daug, ir anksčiau negu Jėzus galėjo jį įspėti žvilgsniu, jis pats davė laisvę slopintiems antiromėniškiems jausmams, išsakydamas daugiažodį pasmerkimą, kuris dar labiau pablogino ir taip jau blogą padėtį. Judą, su greta einančiu Jėzumi, iš karto nuvedė į karinį kalėjimą.

(1415.6) 128:6.6 Jėzus stengėsi pasiekti, kad Judo byla būtų nagrinėjma tuoj pat, arba priešingu atveju, kad jį laiku paleistų ir jis galėtų tą vakarą atšvęsti Perėjimo šventę, bet jam šitie mėginimai nepasisekė. Kadangi kita diena buvo “šventojo susirinkimo” diena Jeruzalėje, tai net ir romėnai nedrįso pateikti kaltinimų žydui. Dėl to, Judas liko įkalintas iki antrosios dienos po jo suėmimo ryto, ir Jėzus kalėjime liko kartu su juo. Jų nebuvo šventykloje ceremonijos metu, kada įstatymo sūnūs buvo priimti į Izraelio pilnateisę pilietybę. Judas tokioje oficialioje ceremonijoje nedalyvavo keletą metų tol, kol kitą kartą lankėsi Jeruzalėje Perėjimo šventės metu, ir tai įvyko ryšium su jo propagandiniu darbu uoliųjų, tos patriotinės organizacijos, kuriai jis priklausė ir kurioje buvo labai aktyvus, vardu.

(1415.7) 128:6.7 Jų antrosios dienos kalėjime rytą Jėzus pasirodė prieš karinį teisėją Judo vardu. Atsiprašęs dėl savo brolio jaunystės ir toliau aiškindamas tiktai juridinį pareiškimą, susijusį su incidento provokaciniu pobūdžiu, dėl kurio jo brolis ir buvo suimtas, Jėzus taip pateikė bylą, jog teisėjas pareiškė nuomonę, kad jaunasis žydas savo įnirtingam išsišokimui galėjo turėti kažkokį įmanomą pateisinimą. Įspėjęs Judą, kad šis daugiau nebeduotų sau valios dar kartą prasižengti dėl tokio neatsargaus elgesio, paleisdamas juos, jis tarė Jėzui: “Tu geriau nenuleisk akių nuo šito vaikio; jis gali pridaryti daug nemalonumų jums visiems.” Ir romėnų teisėjas sakė tiesą. Judas iš tiesų Jėzui pridarė daug vargo, ir visą laiką problemos būdavo tokio paties pobūdžio— susirėmimai su pilietine valdžia dėl savo neapgalvotų ir neišmintingų patriotinių protrūkių.

(1416.1) 128:6.8 Jėzus ir Judas nuėjo nakvynės į Betanę, paaiškinę, kodėl jiems nepavyko laikytis susitarimo dėl Perėjimo šventės vakarienės, o kitą dieną jie iškeliavo į Nazaretą. Jėzus nieko nepasakojo šeimai apie savo jaunojo brolio suėmimą Jeruzalėje, bet apie šitą epizodą jis ilgai šnekėjosi su Judu, praėjus maždaug trims savaitėms po jų sugrįžimo. Po šito pokalbio su Jėzumi šeimai Judas pasisakė pats. Jis niekada neužmiršo to kantrumo ir atkaklumo, kokį per visą šitą varginantį patyrimą rodė jo brolis-tėvas.

(1416.2) 128:6.9 Tai buvo paskutinioji Perėjimo šventė, kurioje Jėzus buvo kartu su kuriuo nors iš savosios šeimos narių. Vis labiau Žmogaus Sūnus turėjo atitrūkti nuo artimo bendravimo su savo paties gimine.

(1416.3) 128:6.10 Šitais metais jo gilaus apmąstymo periodus dažnai nutraukdavo Rūta ir jos draugės. Ir visada Jėzus tikrai buvo pasirengęs atidėti apmąstymus apie savąjį ateities darbą pasaulio ir visatos labui, kad galėtų kartu pasidalinti šitų vaikelių vaikišku džiaugsmu ir jaunatvišku linksmumu, kurie niekada nepavargdavo klausytis Jėzaus, kada jis pasakodavo apie savo patyrimus įvairių kelionių į Jeruzalę metu. Joms taip pat labai patiko jo pasakojimai apie gyvūnus ir gamtą.

(1416.4) 128:6.11 Vaikai visada būdavo laukiami remonto dirbtuvėse. Prie dirbtuvės sienos Jėzus parūpino smėlio, medžio kaladėlių, ir akmenų, ir vaikų grupelės susiburdavo ten, kad linksmai praleistų laiką. Kada pavargdavo nuo žaidimų, patys drąsiausieji dirstelėdavo į dirbtuvių vidų, ir jeigu jų savininkai nebūdavo užsiėmę, tuomet jie įsidrąsindavo įeiti vidun ir tarti: “Dėde Jošua, išeik į lauką ir papasakok mums ilgą istoriją.” Tuomet jie išsivesdavo jį laukan, tempdami už rankų tol, kol jis atsisėsdavo ant mėgstamiausio didžiulio akmens ties dirbtuvių kampu, o vaikai susėsdavo ant žemės pusračiu prieš jį. Ir iš tiesų, kaip šitie mažyliai mylėjo savo Dėdę Jošua. Jie mokėsi juoktis, ir juoktis iš širdies. Buvo įprasta, jog vienas ar du mažiausieji užsiropšdavo ant jo kelių ir sėdėdavo ten, su nuostaba žiūrėdami į viršų į jo išraiškingus bruožus, kada jis pasakodavo savo istorijas. Vaikai Jėzų mylėjo, ir Jėzus mylėjo vaikus.

(1416.5) 128:6.12 Jo draugams buvo sunku suvokti jo intelektualios veiklos spektrą, kaip jis gali taip staiga ir taip visiškai pereiti nuo gilios diskusijos apie politiką, filosofiją, ar religiją prie šitų vaikų nuo penkerių iki dešimties metų amžiaus nerūpestingo ir džiaugsmingo žaismingumo. Jo paties broliams ir seserims užaugus, kada jis turėjo daugiau laisvalaikio, ir prieš atsirandant anūkams, jis daug dėmesio skyrė šitiems mažyliams. Bet žemėje jis negyveno pakankamai ilgai, kad iš tikrųjų pasidžiaugtų anūkais.