Urantija > Urantijos Knyga > III DALIS. Urantijos istorija > 119 Dokumentas. Kristaus Mykol... > 4. Ketvirtasis savęs padovanoj... >

4. Ketvirtasis savęs padovanojimas

(1313.4) 119:4.1 Būtent vieno iš Uversos periodinių tūkstantmečio kvietimų pagal sąrašą pabaigoje Mykolas pradėjo oficialiai perduoti Nebadono valdymą į Emanuelio ir Gabrielio rankas; ir, aišku, prisimindami, kas po šitokio veiksmo buvo atsitikę praeityje, mes visi pasiruošėme tapti Mykolo išvykimo į savęs padovanojimo ketvirtąją misiją liudininkais, ir mums neilgai teko laukti, nes jis greiai išėjo į Salvingtono išvykimo lauką ir pranyko iš mūsų akiračio.

(1313.5) 119:4.2 Trečiąją dieną po šito išvykimo į savęs padovanojimo misiją mes pastebėjome, visatos programose, transliuojamose į Uversą, šitą svarbų žinių pranešimą iš Nebadono serafinės būstinės: “Pranešame apie vieno nežinomo serafimo, lydimo atsiskyrusiojo supernafimo ir Salvingtono Gabrielio, nepaskelbtą atvykimą. Šitas neregistruotas serafimas atitinka Nebadono kategoriją ir turi mandatą nuo Uversos Dienų Senųjų, patvirtintą Salvingtono Emanuelio. Šitas serafimas yra kvalifikuojamas kaip priklausantis aukščiausiajai vietinės visatos angelų kategorijai ir jau yra paskirtas į mokymo patarėjų korpusą.”

(1313.6) 119:4.3 Mykolas, per šitą serafinį savęs padovanojimą, iš Salvingtono buvo išvykęs daugiau negu keturiasdešimt standartinių visatos metų. Šituo laikotarpiu jis buvo paskirtas serafiniu mokymo patarėju, ką jūs galėtumėte pavadinti asmeniniu sekretoriumi, dvidešimt šešiems skirtingiems pagrindiniams mokytojams, veikusiems dvidešimt dviejuose skirtinguose pasauliuose. Jo paskutinioji arba baigiamoji užduotis buvo paskyrimas Trejybės Sūnaus Mokytojo, vykdančio savęs padovanojimo misiją Nebadono visatos 3-ojo žvaigždymo 84-sios sistemos 462-ajame pasaulyje, patarėju ir padėjėju.

(1314.1) 119:4.4 Niekada, per visus tuos septynerius užduoties metus, šitas Trejybės Sūnus Mokytojas nebuvo visiškai įsitikinęs dėl šito serafinio padėjėjo tapatybės. Tas tiesa, tuo metu į visus serafimus buvo žvelgiama su ypatingu susidomėjimu ir atidumu. Mes visi labai gerai žinojome, jog mūsų mylimas Valdovas buvo išvykęs į visatą, savo išvaizdą pakeitęs serafimo pavidalu, bet mes niekada negalėjome būti tikri dėl jo tapatybės. Niekada nebuvo galima nustatyti jo tapatybės iki to meto, kada jis buvo priskirtas prie šito Trejybės Sūnaus Mokytojo, vykdančio savęs padovanojimo misiją. Bet per visą šitą erą į aukščiausiuosius serafimus buvo žiūrima su ypatingu rūpesčiu, nes bet kuris iš mūsų galėjo, šito nežinodamas, priimti visatos Valdovą, atliekantį tvarinio savęs padovanojimo misiją. Ir tokiu būdu amžiams tapo tiesa, kas susiję su angelais, kad jų Kūrėjas ir Valdovas buvo “visais atžvilgiais išmėgintas ir patikrintas serafinės asmenybės pavidalu.”

(1314.2) 119:4.5 Kada šitie vienas po kito ėję savęs padovanojimai vis didesniu laipsniu ėmė įgauti visatos gyvybės žemesniųjų formų prigimtį, tada Gabrielis vis didesniu laipsniu ėmė tapti šitų jaudinančių įsikūnijimo patyrimų padėjėju, veikdamas kaip visatos ryšininkas tarp Mykolo ir laikinojo visatos valdovo, Emanuelio.

(1314.3) 119:4.6 Dabar Mykolas buvo sukaupęs savo sukurtų visatos Sūnų trijų kategorijų savęs padovanojimo patyrimą: Melkizedekų, Lanonandekų, ir Materialiųjų Sūnų. Po šito jis kilniai sutinka įsikūnyti angeliškosios gyvybės pavidalu kaip aukščiausiasis serafimas prieš tai, kada savo dėmesį jis nukreipė į savo valinių tvarinių žemiausiosios formos kylančiosios karjeros įvairias fazes, į evoliucinius laiko ir erdvės mirtinguosius.