Urantija > Urantijos Knyga > III DALIS. Urantijos istorija > 119 Dokumentas. Kristaus Mykol... > 3. Trečiasis savęs padovanojim... >

3. Trečiasis savęs padovanojimas

(1312.2) 119:3.1 Aukščiausioji taryba Salvingtone ką tik baigė aptarinėti Gyvybės Nešėjų iš 61-ojo žvaigždyno 87-sios sistemos 217-sios planetos kreipimąsi, kad jiems į pagalbą būtų pasiųstas Materialusis Sūnus. Dabar šitoji planeta buvo apgyvendintų pasaulių sistemoje, kur kitas sistemos Valdovas buvo išklydęs iš kelio, iki to laiko tai buvo antrasis maištas visame Nebadone.

(1312.3) 119:3.2 Mykolo pageidavimu, veiksmai dėl šitos planetos Gyvybės Nešėjų prašymo buvo atidėti tol, kol jį apsvarstys Emanuelis ir pateiks savo pranešimą. Tai buvo neįprasta procedūra, ir aš gerai prisimenu, kaip mes visi laukėme kažko neįprasto, ir mums neteko ilgai laukti nežinomybėje. Vadovavimą visatai Mykolas perdavė į Emanuelio rankas, tuo tarpu Gabrieliui jis patikėjo vadovavimą dangiškosioms jėgoms, ir šitaip perdavęs savo administracines pareigas, jis atsisveikino su Visatos Motina Dvasia ir išnyko iš Salvingtono išvykimo lauko tiksliai taip, kaip jis tą buvo padaręs dviem ankstesnėmis progomis.

(1312.4) 119:3.3 Ir, kaip buvo galima tikėtis, trečiąją dieną po šito 61-ojo žvaigždyno 87-sios sistemos būstinės pasaulyje, nieko nepranešęs, pasirodė nepaprastas Materialusis Sūnus, lydimas vieno sekonafimo, paskirtas Uversos Dienų Senųjų ir patvirtintas Salvingtono Emanuelio. Nedelsiant laikinasis Sistemos Valdovas šitą naująjį ir paslaptingąjį Materialųjį Sūnų paskyrė 217-ojo pasaulio laikinuoju Planetos Princu, ir šitą paskyrimą tuoj pat patvirtino 61-ojo žvaigždyno Patys Aukštieji.

(1312.5) 119:3.4 Tokiu būdu šitas unikalus Materialusis Sūnus tikrai pradėjo savo sunkią karjerą dėl atsiskyrimo ir maišto izoliuotame pasaulyje, esančiame sunkumų apgultoje sistemoje, neturėdamas jokio tiesioginio ryšio su išorine visata, dirbdamas visiškai vienas per vienos ištisos kartos gyvenimą planetiniu laiku. Šitas nepaprastosios situacijos Materialusis Sūnus pasiekė, jog puolęs Planetos Princas ir visas jo personalas atliko atgailą ir pasitaisė ir buvo liudininkas to, kaip planeta sugrįžo į ištikimą tarnystę Rojaus valdžiai taip, kaip yra nustatyta vietinėse visatose. Reikiamu metu Materialusis Sūnus ir Dukra atvyko į šitą jėgas atgavusį ir išgelbėtą pasaulį, ir kada tinkamu būdu jie buvo įtvirtinti kaip matomi planetos valdovai, tada vieną dieną vidurdienį laikinasis arba nepaprastosios situacijos Planetos Princas oficialiai atsisveikino ir išnyko. Trečiąją dieną po šito, Mykolas pasirodė įprastoje savo vietoje Salvingtone, ir labai greitai supervisatos programos perdavė Dienų Senųjų ketvirtąją deklaraciją, pranešančią apie Mykolo suverenumo Nebadone tolimesnį padidinimą.

(1312.6) 119:3.5 Man gaila, jog aš neturiu leidimo papasakoti apie tai, su kokia kantrybe, tvirtybe, ir sumanumu šitas Materialusis Sūnus pasitikdavo tas išbandančias situacijas šitoje susipainiojusioje planetoje. Šito izoliuoto pasaulio pataisymas yra vienas iš nuostabiausiai jaudinančių skyrių išgelbėjimo analuose visame Nebadone. Šitos misijos pabaigoje visam Nebadonui tapo aišku, kodėl jų mylimas valdovas nusprendė įsitraukti į šituos pasikartojančius savęs padovanojimus kokios nors pavaldžios kategorijos išmintingos būtybės pavidalu.

(1313.1) 119:3.6 Mykolo savęs padovanojimai Sūnaus Melkizedeko, vėliau Sūnaus Lanonandeko, o toliau Materialiojo Sūnaus pavidalu yra visi vienodai paslaptingi ir nepaaiškinami. Kiekvienu atveju jis pasirodydavo staiga ir kaip visiškai išsivystęs savęs padovanojimo grupės individas. Tokių įsikūnijimų paslapties niekada nesužinos niekas, išskyrus tuos, kurie turi leidimą į Sūnaringtono šventosios sferos archyvų vidinį apskritimą.

(1313.2) 119:3.7 Niekada, po jo nuostabaus savęs padovanojimo izoliuoto ir sukilusio pasaulio Planetos Princo pavidalu, nė vienas Materialusis Sūnus ar Dukra Nebadone neturėjo ir minties skųstis dėl savojo paskyrimo arba aimanuoti dėl sunkumų vykdant savo planetinę misiją. Visam laikui Materialieji Sūnūs žino, jog visatos Sūnų Kūrėją jie turi kaip supratingą valdovą ir užjaučiantį draugą, tą, kuris “visais atžvilgiais buvo išbandytas ir patikrintas,” net ir taip, kaip ir jie turi būti išbandyti ir patikrinti.

(1313.3) 119:3.8 Po kiekvienos iš šitų misijų ėjo didesnės tarnystės ir ištikimybės amžius tarp visų išmintingų dangiškųjų tvarinių, kilusių visatoje, tuo tarpu kiekvieną vėliau einantį savęs padovanojimo amžių apibūdindavo visų visatos administravimo metodų ir visų valdymo būdų išvystymas ir patobulinimas. Po šito savęs padovanojimo joks Materialusis Sūnus ar Dukra niekada sąmoningai neprisijungė prie maišto prieš Mykolą; jie myli ir gerbia jį per daug atsidavusiai, jog kada nors sąmoningai jį atstumtų. Pastarųjų laikų Adomus iš tiesos kelio buvo išvedę maištaujančių asmenybių aukštesnieji tipai tiktai apgavystės ir sofistikos dėka.