(1309.2) 119:1.1 Salvingtone buvo iškilminga proga beveik prieš vieną milijardą metų, kada susirinkę Nebadono visatos valdytojai ir vadovai išgirdo Mykolą paskelbiant, kad jo vyresnysis brolis, Emanuelis, netrukus prisiims valdžią Nebadone tuo metu, kada jis (Mykolas) bus išvykęs atlikti neatskleistos užduoties. Dėl šito įvykio nebuvo perduota jokio kito pranešimo, išskyrus tai, kad transliuotoje programoje buvo perduotas atsisveikinimas Žvaigždyno Tėvams, kur, tarp kitų nurodymų, buvo pasakyta: “Ir šitam laikotarpiui aš patikiu jus Emanuelio globai ir priežiūrai, tuo tarpu aš vykstu įgyvendinti savo Rojaus Tėvo nurodymo.”

(1309.3) 119:1.2 Pasiuntęs šitą atsisveikinimo pranešimą, Mykolas pasirodė Salvingtono išvykimo lauke, tiesiog taip, kaip ir daugeliu ankstesniųjų progų, kada ruošdavosi išvykti į Uversą ar į Rojų, išskyrus tai, kad jis atvyko vienas. Savo pareiškimą dėl išvykimo jis užbaigė šiais žodžiais: “Aš palieku jus tiktai trumpam. Daugelis iš jūsų, aš žinau, norėtų vykti su manimi, bet ten, kur aš vykstu, jūs vykti negalite. Ką netrukus darysiu aš, jūs to daryti negalite. Aš vykstu įvykdyti Rojaus Dievybių valios, ir kada savąją misiją būsiu užbaigęs ir įgijęs šitą patyrimą, tada tikrai sugrįšiu į savo vietą tarp jūsų.” Ir šitaip taręs, Nebadono Mykolas išnyko iš visų susirinkusiųjų akiračio, ir vėl pasirodė po dvidešimties metų standartiniu laiku. Visame Salvingtone, tiktai Dieviškoji Dvasia ir Emanuelis žinojo, kas vyksta, o Dienų Sąjunga savo paslaptimi pasidalino tiktai su visatos pagrindiniu valdytoju, Gabrieliu, Ryškiąja ir Ryto Žvaigžde.

(1309.4) 119:1.3 Visi Salvingtono gyventojai ir tie, kurie gyveno žvaigždynų ir sistemų būstinių pasauliuose, susirinko prie savo atitinkamų informacijos iš visatos priėmimo stočių, tikėdamiesi ką nors sužinoti apie Sūnaus Kūrėjo misiją ir buvimo vietą. Tiktai trečiąją dieną po Mykolo išvykimo buvo gautas pranešimas, kuris galėjo turėti tam tikros reikšmės. Tą dieną Salvingtone iš Melkizedeko sferos, tos kategorijos būstinės Nebadone, buvo užregistruotas pranešimas, kuris tiesiog užfiksavo šitą nepaprastą ir anksčiau niekada negirdėtą transakciją: “Šiandien vidurdienį šito pasaulio priėmimo lauke pasirodė nepaprastas Sūnus Melkizedekas, ne mūsiškis, bet visiškai panašus į mūsų kategoriją. Jį lydėjo vienas omniafimas, kuris turėjo įgaliojimus iš Uversos ir kuris pateikė mūsų vadovui adresuotus įsakymus, perduotus nuo Dienų Senųjų ir tuo pačiu metu patvirtintus Salvingtono Emanuelio, nurodančius, jog šitas naujasis Sūnus Melkizedekas būtų priimtas į mūsų kategoriją ir paskirtas į Nebadono Melkizedekų nepaprastųjų misijų tarnystę. Ir šitaip buvo įsakyta; taip buvo ir padaryta.”

(1310.1) 119:1.4 Ir tai yra beveik viskas, ką galima surasti Salvingtono įrašuose, susijusiuose su pirmuoju Mykolo savęs padovanojimu. Daugiau nieko neužfiksuojama tol, kol praeina vienas šimtas metų Urantijos laiku, kada buvo užregistruotas Mykolo sugrįžimo ir nepaskelbto vėl atnaujinto vadovavimo visatos reikalams faktas. Bet Melkizedeko pasaulyje galima surasti keistą dokumentą, atpasakojimą apie nepaprastųjų situacijų korpuso šito unikalaus Sūnaus Melkizedeko tarnystę tame amžiuje. Šitas dokumentas yra saugomas paprastoje šventovėje, kuri dabar užima Tėvo Melkizedeko namų priekinę dalį, ir jis pasakoja apie šito laikinojo Sūnaus Melkizedeko tarnystę, ryšium su jo paskyrimu į dvidešimt keturias nepaprastąsias misijas visatoje. Ir šitas dokumentas, kurį aš taip neseniai skaičiau, baigiasi šitaip:

(1310.2) 119:1.5 “Ir šitos dienos vidurdienį, be išankstinio paskelbimo ir dalyvaujant tiktai trims mūsų brolijos nariams, šitas atvykęs mūsų kategorijos Sūnus išnyko iš mūsų pasaulio taip, kaip ir buvo pasirodęs, lydimas tiktai vieno omniafimo; ir dabar šitas dokumentas yra užbaigiamas šiuo patvirtinimu, jog šitas atvykėlis gyveno kaip Melkizedekas, turėdamas Melkizedeko pavidalą jis dirbo kaip Melkizedekas, ir jis patikimai atliko visas savo užduotis kaip mūsų kategorijos nepaprastųjų situacijų sūnus. Visuotinai sutarus jis tapo Melkizedekų vadovu, nusipelnė mūsų meilės ir didžiulės pagarbos savo neprilygstama išmintimi, aukščiausiojo laipsnio meile, ir nuostabiu atsidavimu pareigai. Jis mylėjo mus, suprato mus, ir tarnavo su mumis, ir mes esame jo ištikimi ir atsidavę bičiuliai Melkizedekai per amžius, kadangi šitas atvykėlis į mūsų pasaulį dabar amžinai tapo visatos tarnu, turinčiu Melkizedeko prigimtį.”

(1310.3) 119:1.6 Ir tai yra viskas, ką man leidžiama jums papasakoti apie pirmąjį Mykolo savęs padovanojimą. Mes, aišku, gerai suprantame, jog tas nepaprastas Melkizedekas, kuris taip paslaptingai tarnavo su Melkizedekais prieš milijardą metų, buvo ne kas kitas, kaip įsikūnijęs Mykolas, vykdantis pirmojo savęs padovanojimo misiją. Dokumentai konkrečiai nepažymi, jog šitas unikalus ir sumanus Melkizedekas buvo Mykolas, bet visuotinai yra tikima, kad tai buvo jis. Galbūt tikrąjį pareiškimą dėl šito fakto galima surasti Sūnaringtono archyvuose, o to slaptojo pasaulio archyvai mums yra neprieinami. Paslaptys apie įsikūnijimus ir savęs padovanojimus iki galo yra žinomos tiktai šitame šventajame dieviškųjų Sūnų pasaulyje. Mes visi žinome faktus apie Mykolo savęs padovanojimus, bet mes nesuprantame, kaip jie įvykdomi. Mes nežinome, kaip visatos valdovas, Melkizedekų kūrėjas, gali taip staiga ir paslaptingai tapti vienu iš jų narių, ir kaip vienas iš jų, gyventi tarp jų ir dirbti kaip Sūnus Melkizedekas vieną šimtą metų. Bet šitaip įvyko.