(1303.2) 118:9.1 Laikas ir erdvė yra sujungtas pagrindinės visatos mechanizmas. Tai yra priemonės, kurių pagalba ribiniams tvariniams yra suteikiama galimybė kosmose egzistuoti drauge su Begaliniuoju. Ribinius tvarinius nuo absoliučių lygių veiksmingai izoliuoja laikas ir erdvė. Bet šitos izoliuojančios priemonės, be kurių negalėtų egzistuoti nė vienas mirtingasis, veikia dėl to, jog tiesiogiai apribotų ribinės veiklos diapazoną. Be jų negalėtų veikti nė vienas tvarinys, bet jos aiškiai apriboja kiekvieno tvarinio veiksmus.

(1303.3) 118:9.2 Aukščiausiųjų protų sukurti mechanizmai veikia tam, kad išlaisvintų jų kūrybinius šaltinius, bet tam tikru laipsniu ir būtinai apriboja visų pavaldžių protingų būtybių veikimą. Visatų tvariniams šitas apribojimas tampa akivaizdus kaip visatų mechanizmas. Žmogus laisvos valios be suvaržymų neturi; jo pasirinkimo diapazonui yra ribos, bet tarp šito pasirinkimo ribų jo valia yra santykinai suvereni.

(1303.4) 118:9.3 Mirtingojo asmenybės gyvybės mechanizmas, žmogiškasis kūnas, yra viršmirtingo kūrybinio plano produktas; dėl to pats žmogus niekada negali jo valdyti tobulai. Tiktai kada kylantysis žmogus, drauge su susiliejusiu Derintoju, pats sukuria mechanizmą asmenybės išraiškai, tiktai tada jis tikrai pasieks ištobulintą jo valdymą.

(1303.5) 118:9.4 Didžioji visata yra mechanizmas, o taip pat ir organizmas, mechaninis ir gyvas—gyvas mechanizmas, sužadintas Aukščiausiojo Proto, susiderinantis su Aukščiausiąja Dvasia, ir galios ir asmenybės suvienijimo maksimaliuose lygiuose išraišką surandantis kaip Aukščiausioji Būtybė. Bet neigti ribinio kūrinio mechanizmą reiškia neigti faktą ir ignoruoti tikrovę.

(1303.6) 118:9.5 Mechanizmai yra proto produktai, kūrybinio proto, veikiančio kosminius potencialus ir kosminiuose potencialuose. Mechanizmai yra Kūrėjo minties fiksuoti kristalizavimai, ir visą laiką jie veikia sutinkamai su ta valios išraiškos koncepcija, kuri juos ir sukūrė. Tačiau bet kokio mechanizmo tikslingumas yra jo kilmėje, o ne veikime.

(1303.7) 118:9.6 Nereikėtų manyti, jog šitie mechanizmai apriboja Dievybės veikimą; greičiau teisinga yra tai, jog šituose pačiuose mechanizmuose Dievybė yra pasiekusi vieną amžinosios išraiškos fazę. Pagrindiniai visatos mechanizmai ėmė egzistuoti reaguodami į Pirmojo Šaltinio ir Centro absoliučią valią, ir dėl to jie amžinai veiks tobuloje harmonijoje su Begaliniojo planu; jie yra, iš tiesų, to paties plano nevaliniai modeliai.

(1303.8) 118:9.7 Mes šį tą suprantame, kaip Rojaus mechanizmas yra abipusiškai susietas su Amžinojo Sūnaus asmenybe; tai yra Bendrai Veikiančiojo funkcija. Ir mes turime teorijų, susijusių su Visuotinio Absoliuto veikimu Beribio teorinių mechanizmų atžvilgiu ir Dievybės Absoliuto potencialaus asmens atžvilgiu. Bet Aukščiausiojo ir Galutiniojo besivystančiose Dievybėse mes pastebime, jog kai kurios neasmenės fazės yra realiai suvienijamos su jų valiniais atitikmenimis, ir tokiu būdu tarp modelio ir asmens atsiranda naujas ryšys.

(1304.1) 118:9.8 Praeities amžinybėje Tėvas ir Sūnus pasiekė sąjungą Begalinės Dvasios išraiškos vienybėje. Jeigu, ateities amžinybėje, laiko ir erdvės vietinių visatų Sūnūs Kūrėjai ir Kuriančiosios Dvasios pasieks kūrybinę sąjungą išorinės erdvės sferose, tuomet, ką sukurtų jų vienybė kaip jų dieviškosios prigimties sujungta išraiška? Visiškai galimas dalykas, jog mes turime pamatyti Galutiniosios Dievybės, naujojo tipo viršadministratoriaus, anksčiau neatskleistą pasireiškimą. Tokios būtybės turėtų unikalias asmenybės išskirtines teises, suvienydamos asmeninį Kūrėją, neasmeninę Kuriančiąją Dvasią, mirtingojo tvarinio patyrimą, ir Dieviškosios Dvasios vis augantį įasmeninimą. Tokios būtybės galėtų būti galutinės, kadangi jos apimtų asmeninę ir neasmeninę tikrovę, tuo pačiu metu jos apjungtų Kūrėjo ir tvarinio patyrimą. Kad ir kokias savybes turėtų šitų postuluojamų išorinės erdvės kūrinių veikiančiųjų trejybių tokie tretieji asmenys, bet jie ką nors išlaikys iš tų pačių ryšių su savo Tėvais Kūrėjais ir savo Motinomis Kūrėjomis, ką Begalinė Dvasia išlaiko savo ryšiuose su Visuotiniu Tėvu ir Amžinuoju Sūnumi.

(1304.2) 118:9.9 Dievas Aukščiausiasis yra viso visatos patyrimo įasmeninimas, visos ribinės evoliucijos sukoncentravimas, visų tvarinių tikrovės maksimalizavimas, kosminės išminties užbaigimas, laiko galaktikų harmoningo grožio įkūnijimas, kosminio proto prasmių tiesa, ir aukščiausiųjų dvasinių vertybių gėris. Ir Dievas Aukščiausiasis, ateities begalybėje, sintezuos šitas gausias ribines skirtybes į vieną patirtiškai prasmingą visumą, net ir taip, kaip dabar jos yra egzistencialiai suvienytos absoliučiuose lygiuose Rojaus Trejybėje.