Urantija > Urantijos Knyga > III DALIS. Urantijos istorija > 118 Dokumentas. Aukščiausiasis... > 8. Valdymas ir viršvaldymas >

8. Valdymas ir viršvaldymas

(1301.6) 118:8.1 Laiko-erdvės kūriniuose, laisva valia iš visų pusių yra aptveriama suvaržymais, apribojimais. Materialios gyvybės evoliucija iš pradžių yra mechaninė, vėliau ją stimuliuoja protas, ir (po asmenybės padovanojimo) ji gali tapti tokia, kai ją veda dvasia. Apgyvendintuose pasauliuose organinę evoliuciją fiziškai apriboja Gyvybės Nešėjų pirminės fizinės gyvybės implantavimų potencialai.

(1301.7) 118:8.2 Mirtingasis žmogus yra mašina, gyvas mechanizmas; jo šaknys iš tiesų yra fiziniame energijos pasaulyje. Daugelis žmogiškųjų reakcijų savo prigimtimi yra mechaninės; didelė dalis gyvybės yra panaši į mašiną. Bet žmogus, machanizmas, yra daug daugiau negu mašina; jis yra apdovanotas protu ir jo viduje gyvena dvasia; ir nors per savo materialų gyvenimą jis niekada negali išsivaduoti iš savo egzistencijos cheminės ir elektrinės mechanikos, bet jis gali vis daugiau sužinoti, kaip pasiekti tai, kad šitoji fizinės gyvybės mašina paklustų reguliuojančiai patyrimo išminčiai tokio proceso dėka, kai žmogiškasis protas yra pašvenčiamas viduje gyvenančio Minties Derintojo dvasinių akstinų vykdymui.

(1301.8) 118:8.3 Dvasia išlaisvina, o mechanizmas apriboja, valios veikimą. Netobulas pasirinkimas, nekontroliuojamas mechanizmo, nesusitapatinęs su dvasia, yra pavojingas ir nestabilus. Mechaninis viešpatavimas stabilumą užtikrina žengimo į priekį sąskaita; sąjunga su dvasia pasirinkimą išlaisvina iš fizinio lygio ir tuo pačiu metu užtikrina dieviškąjį stabilumą, kurį sukuria išaugusi visatos įžvalga ir padidintas kosminis suvokimas.

(1302.1) 118:8.4 Tvariniui gresia didžiulis pavojus, jeigu, siekdamas išsilaisvinimo iš gyvybės mechanizmo pančių, šito stabilumo praradimo jis nekompensuos užmegzdamas harmoningą veikiantį ryšį su dvasia. Tvarinio pasirinkimas, kada yra santykinai išlaisvintas iš machaninio stabilumo, gali mėginti siekti savojo aš tolimesniojo išlaisvinimo nepriklausomai nuo didesnio susitapatinimo su dvasia.

(1302.2) 118:8.5 Visas biologinės evoliucijos principas padaro neįmanoma tai, jog apgyvendintuose pasauliuose atsirastų primityvusis žmogus, kuris turėtų kokį nors didžiulį sugebėjimą pažaboti savąjį aš. Dėl to iš tiesų tas pats kūrybinis planas, kurio tikslas ir buvo evoliucija, parūpino ir tuos laiko ir erdvės, alkio ir baimės išorinius suvaržymus, kurie veiksmingai sumažina tokių neišsivysčiusių tvarinių ikidvasinio pasirinkimo diapazoną. Žmogaus protui sėkmingai įveikiant vis sunkesnes kliūtis, tas pats kūrybinis planas taip pat pasirūpino ir tuo, jog palaipsniui būtų kaupiamas skausmingai surinktas patirtinės išminties paveldas—kitais žodžiais sakant, pasirūpino tuo, jog būtų išlaikyta pusiausvyra tarp mažėjančių išorinių suvaržymų ir augančių vidinių suvaržymų.

(1302.3) 118:8.6 Evoliucijos, žmogiškosios kultūrinės pažangos, lėtumas liudija, koks efektyvus yra tas stabdys—materiali inercija—kuris taip veiksmingai veikia, kad sumažintų žengimo į priekį pavojingą greitį. Šitaip pats laikas tikrai suminkština ir išsklaido priešingu atveju žmogiškajai veiklai pražūtingas pasekmes, kada pirma laiko yra išsivaduojama iš artimiausių-supančių barjerų. Nes kada kultūra vystosi perdaug greitai, kada materialūs pasiekimai pralenkia garbinimo-išminties evoliuciją, tada iš tiesų civilizacija turi regreso sėklų pati savyje; ir jeigu civilizacijos neparems greitas patirtinės išminties augimas, tai tokios žmogiškosios visuomenės pasitrauks iš aukštų, bet priešlaikinių pasiekimo lygių, ir išminties tarpuvaldžio “niūrūs viduramžiai” paliudys tai, jog yra negailestingai atstatomas disbalansas tarp savojo aš laisvės ir savojo aš kontrolės.

(1302.4) 118:8.7 Kaligastijos sąmoningas piktybinis blogis buvo tai, kad jis apėjo laiko valdomą vis labiau augantį žmogiškąjį išlaisvinimą—be reikalo sunaikino suvaržančius barjerus, barjerus, kurių tų laikų mirtingųjų protas patirtiškai nebuvo nugalėjęs.

(1302.5) 118:8.8 Tas protas, kuris sugeba iš dalies sutrumpinti laiką ir erdvę, šituo pačiu veiksmu įrodo, jog ir pats turi išminties sėklų, kurios gali efektyviai tarnauti vietoje įveikto suvaržymo barjero.

(1302.6) 118:8.9 Liuciferis panašiai siekė pažeisti laiko reguliatorių, veikiantį tam, jog pažabotų kai kurių laisvių priešlaikinį pasiekimą vietinėje sistemoje. Vietinė sistema, įsitvirtinusi šviesoje ir gyvenime, tokį požiūrį ir įžvalgą yra pasiekusi savo patyrimu, dėl to joje gali veikti daug tokių metodų, kurie būtų griaunantys ir naikinantys tai pačiai sferai egzistuojant nenusistovėjusiose erose.

(1302.7) 118:8.10 Kada žmogus nusimeta baimės grandines, kada mašinų dėka jis sujungia žemynus ir vandenynus, kada įrašų dėka jis sujungia kartas ir amžius, tada jis turi kiekvieną įveiktą suvaržymą pakeisti nauju ir savanoriškai prisiimtu suvaržymu sutinkamai su besiplečiančios žmogiškosios išminties moralinėmis nuostatomis. Šitie savo pačių prisiimti suvaržymai tuo pačiu metu yra patys stipriausi ir patys silpniausi iš visų žmogiškosios civilizacijos faktorių—teisingumo idėjos ir brolystės idealai. Žmogus net įgauna sugebėjimą apsirengti suvaržantį gailestingumo apdarą, kada jis išdrįsta savo bičiulius mylėti, ir jis pasiekia dvasinės brolystės pradžią, kada apsisprendžia su jais elgtis taip, kaip norėtų, kad elgtųsi ir su juo, net elgtis taip, kaip jam atrodo su jais elgtųsi Dievas.

(1303.1) 118:8.11 Automatinė visatos reakcija yra stabili ir, kokia nors forma, tęsiasi kosmose. Asmenybė, pažįstanti Dievą ir trokštanti vykdyti jo valią, turinti dvasinę įžvalgą, yra dieviškai stabili ir egzistuoja amžinai. Žmogaus didįjį jaudinantį patyrimą visatoje sudaro jo mirtingo proto perėjimas iš mechaninės statikos stabilumo į dvasinės dinamikos dieviškumą, ir šitą transformaciją jis pasiekia savo paties asmenybės sprendimų jėga ir pastovumu, kiekvienoje gyvenimo situacijoje pareikšdamas: “Būtent manoji valia yra tokia, jog būtų tavoji valia.”