(1299.4) 118:6.1 Dievas iš tiesų yra visagalis, bet jis nėra viską kuriantis—tai, kas yra daroma, ne viską jis daro asmeniškai. Visagališkumas apima Visagalio Aukščiausiojo ir Aukščiausiosios Būtybės galios potencialą, bet Dievo Aukščiausiojo valiniai veiksmai nėra Dievo Begaliniojo asmeniniai veiksmai.

(1299.5) 118:6.2 Ginti pirminės Dievybės visakūrybiškumą būtų tolygu atimti teises iš beveik vieno milijono Rojaus Sūnų Kūrėjų, jau neminint nesuskaičiuojamos gausybės įvairių kitų drauge veikiančių kuriančiųjų padėjėjų kategorijų. Visoje visatoje yra tiktai viena Priežastis be priežasties. Visos kitos priežastys yra kilusios iš šito vieno Pirmojo Didžiojo Šaltinio ir Centro. Ir niekas šitoje filosofijoje visiškai neprievartauja po milžinišką visatą pasklidusių miriadų Dievybės vaikų laisvanoriškumo.

(1299.6) 118:6.3 Tarp vietinių ribų, valinis veiksmas gali atrodyti, jog veikia kaip nesukelta priežastis, bet jis būtinai parodo paveldėjimo faktorius, kurie nustato jo ryšį su unikaliomis, pirminėmis, ir absoliučiomis Pirmosiomis Priežastimis.

(1299.7) 118:6.4 Bet koks valios išreiškimas yra santykinis. Pirmine prasme, tiktai Tėvas-AŠ ESU turi valios išreiškimo užbaigtumą; absoliučia prasme, tiktai Tėvas, Sūnus, ir Dvasia rodo valios išreiškimo išskirtines teises, kurių nesąlygoja laikas ir neapriboja erdvė. Mirtingasis žmogus yra apdovanotas laisva valia, pasirinkimo galia, ir nors toks pasirinkimas nėra absoliutus, vis tiktai, santykinai jis yra galutinis ribiniame lygyje ir kas susiję su besirenkančios asmenybės likimu.

(1300.1) 118:6.5 Valios išreiškimas bet kokiame lygyje, kuris nėra absoliutus, susiduria su apribojimais, kurie yra pačioje asmenybėje, kuri naudojasi pasirinkimo galia. Žmogus negali rinktis to, kas pranoksta pasirinkimo diapazoną. Jis, pavyzdžiui, negali pasirinkti būti kas nors kitas, o ne žmogiškoji būtybė, išskyrus tai, kad jis gali pasirinkti, jog taptų daugiau negu žmogumi; jis gali pasirinkti pradėti kilimo kelionę visatoje, bet tai yra dėl to, kad žmogaus pasirinkimo ir dieviškoji valia ties šituo tašku sutampa. Ir tai, ko sūnus trokšta ir Tėvas nori, tikrai įvyks.

(1300.2) 118:6.6 Mirtingojo gyvenime, skirtingo elgesio keliai nuolat atsiveria ir užsidaro, ir tuo metu, kada galima rinktis, žmogiškoji asmenybė nuolat renkasi vieną iš daugelio šitų veikimo krypčių. Laikinas valios pasireiškimas yra susietas su laiku, ir jam reikia laukti tol, kol ateis laikas tam, kad surastų galimybę išraiškai. Dvasinis valios išreiškimas pradeda ragauti išsilaisvinimą iš laiko pančių, kada pasiekia dalinį išsivadavimą iš laiko sekos, ir tai yra dėl to, jog dvasinis valios išreiškimas pats save sutapatina su Dievo valia.

(1300.3) 118:6.7 Valios išreiškimas, pasirinkimo veiksmas, turi veikti tarp visatos ribų, kurios aktualizavosi, reaguodamos į aukštesnį ir ankstesnį pasirinkimą. Visą žmogiškosios valios diapazoną griežtai apriboja ribinis požiūris, išskyrus vieną dalyką: Kada žmogus nusprendžia surasti Dievą ir būti panašus į jį, tai toks pasirinkimas yra viršribinis; tiktai amžinybė gali atskleisti, ar šitas pasirinkimas taip pat yra ir viršabsonitinis.

(1300.4) 118:6.8 Pripažinti Dievybės visagališkumą reiškia patirti saugumą jūsų kosminės pilietybės patyrime, būti užtikrintam dėl saugumo ilgoje kelionėje į Rojų. Bet pripažinti visakūrybiškumo sofizmą reiškia pritarti milžiniškai Panteizmo klaidai.