(1297.2) 118:3.1 Tiktai visur buvimo dėka Dievybė galėjo suvienyti laiko-erdvės pasireiškimus ribiniam suvokimui, nes laikas yra akimirksnių seka, tuo tarpu erdvė yra sujungtų taškų sistema. Galų gale, jūs tikrai laiką suvokiate analizės dėka, o erdvę suvokiate sintezės dėka. Šitas dvi nepanašias sąvokas jūs koordinuojate ir sujungiate asmenybės suvienijančios įžvalgos dėka. Iš viso gyvulinio pasaulio tiktai žmogus turi šitą laiko-erdvės suvokimą. Gyvūnui, judėjimas turi prasmės, bet judėjimas demonstruoja vertybę tiktai asmenybės statusą turinčiam tvariniui.

(1297.3) 118:3.2 Daiktai yra sąlygojami laiko, bet tiesa yra belaikė. Kuo daugiau tiesos jūs žinote, tuo didesne tiesa jūs esate, tuo didesnę praeities dalį jūs galite suprasti ir tuo didesnę ateities dalį jūs galite suvokti.

(1297.4) 118:3.3 Tiesa yra nepaveikiama—amžinai laisva nuo visų laikinųjų vingių, nors niekada nebūna negyva ir formali, visada ji yra vibruojanti ir mokanti prisitaikyti—spinduliuojančiai gyva. Tačiau, kada tiesa būna susieta su faktu, tada tiek laikas, tiek erdvė sąlygoja jos prasmes ir koreliuoja jos vertybes. Tokios tiesos realybės, sujungtos su faktu, tampa sąvokomis ir atitinkamai yra perkeliamos į žemesnę santykinių kosminių realybių sferą.

(1297.5) 118:3.4 Absoliučios ir amžinos Kūrėjo tiesos sujungimas su faktiniu ribinio ir laikino tvarinio patyrimu sukuria naują ir iškylančią Aukščiausiojo vertybę. Aukščiausiojo koncepcija yra esminė dieviškąjį ir nesikeičiantį aukštesnįjį pasaulį derinant su ribiniu ir visą laiką besikeičiančiu žemesniuoju pasauliu.

(1297.6) 118:3.5 Erdvė iš visų neabsoliučių dalykų arčiausia priartėja prie absoliutumo. Erdvė akivaizdžiai yra absoliučiai galutinė. Iš tikrųjų mums sunku suprasti erdvę materialiame lygyje dėl to fakto, kad tuo metu, kai materialūs kūnai egzistuoja erdvėje, tai ir erdvė egzistuoja šituose pačiuose materialiuose kūnuose. Nors su erdve yra susieta daug to, kas yra absoliutu, bet tai nereiškia, jog erdvė yra absoliuti.

(1297.7) 118:3.6 Erdvės ryšius jums padėtų geriau suprasti tai, jeigu jūs tikrai įsivaizduotumėte, jog, santykinai kalbant, erdvė pagaliau yra visų materialių kūnų savybė. Todėl, kada kūnas juda per erdvę, tada su savimi jis taip pat pasiima visas jos savybes, net ir tą erdvę, kuri yra tokiame judančiame kūne ir kuri yra tokio judančio kūno dalis.

(1297.8) 118:3.7 Visi tikrovės modeliai užima erdvę materialiuose lygiuoe, bet dvasiniai modeliai egzistuoja tiktai erdvės atžvilgiu; jie neužima arba neišstumia erdvės, taip pat jie neturi jos ir savyje. Bet mums pagrindinė erdvės mįslė yra susijusi su idėjos modeliu. Kada mes įžengiame į proto sferą, tada susiduriame su daugeliu mįslių. Ar idėjos modelis— realybė—užima erdvę? Mes šito iš tikrųjų nežinome, nors esame tikri, kad idėjos modelis savyje erdvės neturi. Bet vargu ar būtų patikima postuluoti, kad nematerialus visada yra ir beerdvis.