Urantija > Urantijos Knyga > III DALIS. Urantijos istorija > 117 Dokumentas. Dievas Aukščia... > 6. Aukščiausiojo ieškojimas >

6. Aukščiausiojo ieškojimas

(1287.6) 117:6.1 Mes ieškome Aukščiausiojo visatose, bet jo nesurandame. “Jis yra tas, kuris yra visų daiktų ir būtybių, judančių ir nejudančių, viduje ir išorėje. Neatpažįstamas savo paslaptyje; nors yra tolimas, vis tiek jis yra arti.” Visagalis Aukščiausiasis yra “forma to, kas dar nesuformuota, modelis to, kas dar nesukurta.” Aukščiausiasis yra jūsų visatos namai, ir kada jūs surasite jį, tada bus kaip sugrįžimas į namus. Jis yra jūsų patirtinis tėvas, ir kaip išaugo net ir žmogiškųjų būtybių patyrime, jis taip pat tikrai išaugo ir dieviškosios tėvystės patyrime. Jis pažįsta jus, nes yra panašus į tvarinį, o taip pat yra panašus ir į kūrėją.

(1288.1) 117:6.2 Jeigu iš tikrųjų jūs trokštate surasti Dievą, tai negali būti taip, kad jūsų prote neužgimtų Aukščiausiojo sąmonė. Kaip Dievas yra jūsų dieviškasis Tėvas, taip Aukščiausiasis yra jūsų dieviškoji Motina, kuri rūpinasi jumis per jūsų kaip visatos tvarinių visą gyvenimą. “Koks visuotinis yra Aukščiausiasis—jis yra visur! Beribė gausybė kūrinijos tvarinių visą gyvenimą priklauso nuo jo buvimo, ir nė vienas nėra atstumiamas.”

(1288.2) 117:6.3 Kuo Mykolas yra Nebadonui, tuo Aukščiausiasis yra ribiniam kosmosui; jo Dievybė yra tas didingas kanalas, per kurį Tėvo meilė teka į išorę visai kūrinijai, ir jis yra tas didingas kelias, kuriuo ribiniai tvariniai eina į vidų ieškodami Tėvo, kuris yra meilė. Net ir Minties Derintojai yra susieti su juo; pirmine prigimtimi ir dieviškumu jie visi yra kaip Tėvas, bet kada jie patiria laiko transakcijas erdvės visatose, tada jie tampa tokie, kaip Aukščiausiasis.

(1288.3) 117:6.4 Veiksmas, kada tvarinys apsisprendžia vykdyti Kūrėjo valią, yra kosminė vertybė ir turi visatos prasmę, į tai nedelsiant reaguoja kažkokia neatskleista, bet visur esanti koordinavimo jėga, galbūt Aukščiausiosios Būtybės visą laiką didėjančio veikimo pasireiškimas.

(1288.4) 117:6.5 Besivystančio mirtingojo morontinė siela iš tikrųjų yra Visuotinio Tėvo, veikiančio per Derintoją, sūnus ir Aukščiausiosios Būtybės, Visuotinės Motinos, kosminio reagavimo vaikas. Motinos įtaka dominuoja žmogiškojoje asmenybėje per visą augančios sielos vietinės visatos vaikystę. Dieviškųjų tėvų įtaka didesnę pusiausvyrą pasiekia po susiliejimo su Derintoju ir per visą supervisatos karjerą, tačiau kada laiko tvariniai pradeda kelionę amžinybės centrinėje visatoje, tada Tėvo prigimtis ima pasireikšti vis didesne dalimi, savo ribinio pasireiškimo viršūnę pasiekdama atpažinus visuotinį Tėvą ir po priėmimo į Užbaigtumo Korpusą.

(1288.5) 117:6.6 Užbaigtojo pasiekimo patyrime ir šito patyrimo dėka kylančiojo savojo aš patirtines motinines savybes milžinišku laipsniu paveikia ryšys su Amžinojo Sūnaus dvasios buvimu ir Begalinės Dvasios proto buvimu ir Amžinojo Sūnaus dvasios buvimo ir Begalinės Dvasios proto buvimo įliejimas. Tada, per visas užbaigtojo veiklos valdas didžiojoje visatoje, įvyksta Aukščiausiojo slapto motininio potencialo naujas atsibudimas, naujas patirtinių prasmių įgyvendinimas, ir visos kilimo karjeros patirtinių vertybių nauja sintezė. Atrodo, jog užbaigtųjų šeštojo etapo šitas savojo aš įgyvendinimas visatos karjeroje tęsis tol, kol Aukščiausiojo motininis palikimas pasieks ribinį sinchroniškumą su Tėvo palikimu, esančiu Derintojuje. Šitas intriguojantis veikimo didžiojoje visatoje periodas rodo pakilusiojo ir ištobulinto mirtingojo toliau tebesitęsiančią subrendusiojo karjerą.

(1288.6) 117:6.7 Užbaigus egzistencijos šeštąjį etapą ir įžengus į dvasios statuso septintąjį ir baigiamąjį etapą, galbūt prasidės turtėjančio patyrimo, bręstančios išminties, ir dieviškumo įgyvendinimo išsivytę amžiai. Užbaigtojo prigimtyje šitai galbūt prilygs proto kovos dėl dvasinio savojo aš įgyvendinimo užbaigtam pasiekimui, kylančiojo žmogaus prigimties koordinavimo su dieviškojo Derintojo prigimtimi tarp ribinių galimybių ribų užbaigimui. Toks nuostabus visatos savasis aš tokiu būdu tampa Rojaus Tėvo amžinuoju užbaigtuoju sūnumi, o taip pat Motinos Aukščiausiosios amžinuoju visatos vaiku, tokiu visatos savuoju aš, kuris yra kvalifikuotas atstovauti visatų ir asmenybių tiek Tėvui, tiek Motinai bet kokioje veikloje arba užduotyje, susijusioje su sukurtų, kuriamų, ir besivystančių daiktų ir būtybių ribiniu valdymu.

(1289.1) 117:6.8 Visi sielą išvystantys žmonės tiesiogine prasme yra Dievo Tėvo ir Dievo Motinos, Aukščiausiosios Būtybės, evoliuciniai sūnūs. Bet iki tokio meto, kada mirtingasis žmogus savo sieloje sąmoningai suvokia savo dieviškąjį paveldėjimą, šitas įsitikinimas dėl giminystės su Dievybe turi būti pasiekiamas įtikėjimo dėka. Žmogiškojo gyvenimo patyrimas yra kosminis kokonas, kuriame Aukščiausiosios Būtybės sugebėjimai visatoje ir Visuotinio Tėvo buvimas visatoje (ir tie sugebėjimai, ir tas buvimas visatoje nėra asmenybės) vysto morontinę laiko sielą ir visatos likimo ir amžinosios tarnystės žmogiškąjį-dieviškąjį užbaigtojo charakterį.

(1289.2) 117:6.9 Žmonės perdaug dažnai užmiršta, jog žmogiškojoje egzistencijoje Dievas yra didingiausias patyrimas. Kiti patyrimai savo prigimtimi ir turiniu yra riboti, bet Dievo patyrimas ribų neturi, išskyrus tai, kokias ribas turi tvarinio sugebėjimas suvokti, ir šitas pats patyrimas šitą sugebėjimą plečia savaime. Kada žmonės ieško Dievo, tada jie ieško visko. Kada Dievą jie suranda, tada jie būna suradę viską. Šitas Dievo ieškojimas yra beribis meilės padovanojimas, kurį lydi naujos ir didingesnės meilės, kuri bus padovanota, stebinantys atradimai.

(1289.3) 117:6.10 Visa tikroji meilė yra iš Dievo, ir žmogus tą dieviškąją meilę gauna, kada šitą meilę jis pats dovanoja savo bičiuliams. Meilė yra dinamiška. Jos niekada negalima užgrobti; ji yra gyva, laisva, virpanti, ir visada jaudinanti. Žmogus niekada negali Tėvo meilės paimti ir savo širdyje įkalinti. Tėvo meilė mirtingajam žmogui gali tapti reali tiktai pereidama per to žmogaus asmenybę, kai šitą meilę savo ruožtu jis dovanoja kitiems žmonėms. Didinga meilės grandinė eina iš Tėvo, per sūnus broliams, ir tokiu būdu pas Aukščiausiąjį. Tėvo meilė mirtingojo asmenybėje atsiranda viduje gyvenančio Derintojo tarnavimo dėka. Toks Dievą pažįstantis sūnus šitą meilę atskleidžia savo sielos broliams visatoje, ir šita broliškoji meilė yra Aukščiausiojo meilės esmė.

(1289.4) 117:6.11 Prie Aukščiausiojo galima priartėti tiktai patyrimo dėka, o dabartinėse kūrinijos epochose yra tiktai trys keliai, kurie tvarinį veda link Aukštybės:

(1289.5) 117:6.12 1. Rojaus Piliečiai nusileidžia iš amžinosios Salos per Havoną, kur jie įgauna sugebėjimą suvokti Aukštybę stebėdami Rojaus-Havonos realybės skirtingumą ir tyrinėjimo būdu atrasdami Aukščiausiųjų Kūrėjų Asmenybių, pradedant Pagrindinėmis Dvasiomis ir baigiant Sūnumis Kūrėjais, įvairiapusę veiklą.

(1289.6) 117:6.13 2. Laiko-erdvės kylantieji, atvykstantys iš Aukščiausiųjų Kūrėjų evoliucinių visatų, labai priartėja prie Aukščiausiojo per Havoną keliaudami kaip per įvadą į augantį supratimą apie Rojaus Trejybės vienybę.

(1289.7) 117:6.14 3. Havonos vietiniai gyventojai suvokimą apie Aukščiausiąjį įgauna palaikydami ryšius su besileidžiančiaisiais piligrimais iš Rojaus ir kylančiaisiais piligrimus iš septynių supervisatų. Havonos vietiniai gyventojai yra neatsiejamai tokioje padėtyje, kad suderintų iš esmės skirtingus amžinosios Salos piliečių ir evoliucinių visatų piliečių požiūrius.

(1290.1) 117:6.15 Evoliuciniams tvariniams yra septyni didieji būdai, kaip priartėti prie Visuotinio Tėvo, ir kiekvienas iš šitų kilimų į Rojų eina per vienos iš Septynių Pagrindinių Dvasių dieviškumą; ir kiekvienas toks priartėjimas tampa įmanomas dėka to, jog yra išplečiamas patyrimo priėmimas, kuris atsiranda dėl to, jog tvarinys yra tarnavęs toje supervisatoje, kuri atspindi tos Pagrindinės Dvasios prigimtį. Šitų septynių patyrimų bendroji suma sudaro dabar žinomas ribas to, kaip tvarinys sąmoningai suvokia Dievo Aukščiausiojo realybę ir aktualybę.

(1290.2) 117:6.16 Ne vien tiktai paties žmogaus ribotumas jam užkerta kelią surasti ribinį Dievą; taip pat ir visatos neužbaigtumas; net ir visų tvarinių—praeities, dabarties, ir ateities— neužbaigtumas padaro Aukščiausiąjį nepasiekiamą. Dievą Tėvą gali surasti bet koks individas, kuris yra pasiekęs panašumo į Dievą dieviškąjį lygį, bet Dievo Aukščiausiojo asmeniškai nesuras nė vienas tvarinys iki to tolimojo meto, kada, tobulumo visuotinio pasiekimo dėka, vienu ir tuo pačiu metu jį suras visi tvariniai.

(1290.3) 117:6.17 Nepaisant to fakto, kad jūs negalite, šitame visatos amžiuje, jo surasti asmeniškai taip, kaip galite surasti ir kaip surasite Tėvą, Sūnų, ir Dvasią, ir vis tik, kilimas į Rojų ir vėlesnioji karjera visatoje jūsų sąmonėje palaipsniui sukurs suvokimą apie viso patyrimo Dievo buvimą visatoje ir veikimą kosmose. Aukščiausiojo esmė yra dvasios vaisiai, kada jis yra įgyvendinamas žmogiškajame patyrime.

(1290.4) 117:6.18 Žmogus kada nors pasieks Aukščiausiąjį dėl savo susiliejimo su Rojaus Dievybės dvasia. Urantams šitoji dvasia yra Visuotinio Tėvo Derintojo buvimas; ir nors Paslaptingasis Pagalbininkas yra iš Tėvo ir toks, kaip Tėvas, bet mes abejojame, kad net ir tokia dieviškoji dovana gali atlikti neįmanomą užduotį, jog begalinio Dievo prigimtį atskleistų ribiniam tvariniui. Mes įtariame, jog tai, ką Derintojai ateityje atskleis septintojo etapo užbaigtiesiems, bus Dievo Aukščiausiojo dieviškumas ir prigimtis. Ir šitas atskleidimas ribiniam tvariniui bus tuo, kuo Begaliniojo atskleidimas būtų absoliučiai būtybei.

(1290.5) 117:6.19 Aukščiausiasis nėra begalinis, bet jis tikriausiai apima iš begalybės viską, ką ribinis tvarinys kada nors galės realiai suvokti. Kad suprastum tai, kas yra daugiau negu Aukščiausiasis, reikia būti didesniam už ribinį!

(1290.6) 117:6.20 Visi patirtiniai kūriniai, įgyvendindami savąjį likimą, priklauso vieni nuo kitų. Tiktai egzistenciali tikrovė yra pati savyje ir egzistuoja savaime. Havonai ir septynioms supervisatoms reikia vienoms kitų tam, kad pasiektų ribinio pasiekimo maksimumą; lygiai taip tam, jog pasiektų ribinę transcendenciją, jos kada nors priklausys nuo išorinės erdvės ateities visatų.

(1290.7) 117:6.21 Žmogiškasis kylantysis gali surasti Tėvą; Dievas yra egzistencialus, ir todėl yra realus, nepriklausomai nuo patyrimo statuso visoje visatoje. Bet nė vienas atskiras kylantysis niekada nesuras Aukščiausiojo tol, kol visi kylantieji nebus pasiekę to visatos brandos maksimumo, kuris kvalifikuoja juos vienu ir tuo pačiu metu dalyvauti šitame atradime.

(1290.8) 117:6.22 Tėvas nėra asmenų gerbėjas; su kiekvienu iš savo kylančiųjų sūnų jis elgiasi kaip su kosminiu individu. Aukščiausiasis lygiai taip pat nėra asmenų gerbėjas; su savo patirtiniais vaikais jis elgiasi kaip su atskira kosmine visuma.

(1290.9) 117:6.23 Žmogus Tėvą gali atrasti savo širdyje, bet Aukščiausiojo jis turės ieškoti visų kitų žmonių širdyse; ir kada Aukščiausiojo meilę tobulai atskleis visi tvariniai, tada jis visatos aktualybe tikrai taps visiems tvariniams. Ir tai yra tiesiog kitas būdas pasakyti, jog visatos bus įsitvirtinusios šviesoje ir gyvenime.

(1291.1) 117:6.24 Kada visos asmenybės pasiekia ištobulintą savojo aš įgyvendinimą, plius kada ištobulinta pusiausvyra yra pasiekiama visose visatose, tai prilygsta Aukščiausiojo pasiekimui ir liudija visos ribinės tikrovės išlaisvinimą iš netobulos egzistencijos apribojimų. Toks visų ribinių potencialų išeikvojimas atveda į užbaigtą Aukščiausiojo pasiekimą ir gali būti kitaip apibrėžtas kaip pačios Aukščiausiosios Būtybės užbaigtas evoliucinis aktualizavimas.

(1291.2) 117:6.25 Žmonės Aukščiausiojo nesuranda staiga ir įspūdingai, kad tai būtų panašu į tai, kaip žemės drebėjimas suplėšo uolas, padarydamas tarpeklius, bet jį suranda lėtai ir kantriai, panašiai, kaip upė dugne ramiai išplauna žemę.

(1291.3) 117:6.26 Kada jūs surasite Tėvą, tada surasite savo dvasinio kilimo visatoje didingą priežastį; kada jūs surasite Aukščiausiąjį, tada atrasite savo žengimo pirmyn į Rojų karjeros didingą pasekmę.

(1291.4) 117:6.27 Bet nė vienas Dievą pažinęs mirtingasis niekada negali būti vienišas savo kelionėje per kosmosą, nes jis žino, jog, žengiant kiekvieną žingsnį šiuo keliu, Tėvas eina greta jo, tuo tarpu pats tas kelias, kuriuo jis žengia, yra Aukščiausiojo buvimas.