(1212.2) 110:7.1 Septynių kosminių apskritimų pasiekimas neprilygsta susiliejimui su Derintoju. Urantijoje gyvena daug mirtingųjų, kurie šituos apskritimus yra įsisavinę; bet susiliejimas priklauso nuo dar didingesnių ir kilnesnių dvasinių laimėjimų, nuo galutinio ir visiško mirtingojo valios suderinimo su Dievo valia, tokia, kokia ji gyvena Minties Derintojuje, pasiekimo.

(1212.3) 110:7.2 Kada žmogiškoji būtybė kosminio pasiekimo apskritimus yra užbaigusi, ir toliau, kada mirtingojo valios galutinis pasirinkimas Derintojui leidžia užbaigti žmogiškosios tapatybės suvienijimą su morontine siela evoliucinio ir fizinio gyvenimo metu, tada tikrai tokia siela ir Derintojas, pasiekę užbaigtą ryšį, toliau į gyvenamuosius pasaulius eina savarankiškai, ir iš Uversos būna išduodamas mandatas, kuris užtikrina nedelsiamą Derintojo ir morontinės sielos susiliejimą. Šitas susiliejimas fizinio gyvenimo metu materialų kūną sunaikina akimirksniu; žmogiškosios būtybės, kurios galėtų būti tokio reginio liudininkės, tiktai pamatytų, kaip pervedamas mirtingasis išnyksta “ugnies vežime.”

(1212.4) 110:7.3 Didžioji dalis Derintojų, kurie pervedė savo subjektus iš Urantijos, buvo labai patyrę ir anksčiau buvo gyvenę dideliame skaičiuje mirtingųjų kitose sferose. Prisiminkite, Derintojai gyvenimo viduje vertingą patyrimą įgauna paskolinimo kategorijos planetose, bet tai nereiškia, jog Derintojai įgauna patyrimą sudėtingesniam darbui tiktai tuose mirtinguosiuose subjektuose, kuriems nepavyksta išlikti.

(1212.5) 110:7.4 Po susiliejimo su mirtingaisiais Derintojai turi jūsų likimą ir patyrimą; jie yra jūs. Po nemirtingos morontinės sielos ir susieto Derintojo susiliejimo, vieno visas patyrimas ir visos vertybės galiausiai tampa ir kito nuosavybe, taip, kad abu jie realiai yra viena esybė. Kažkuria prasme, šita naujoji būtybė yra iš amžinosios praeities, o taip pat ir amžinajai ateičiai. Visa tai, kas kažkada buvo žmogiška išliekančioje sieloje, ir visa tai, kas patirtiškai yra dieviška Derintojuje, dabar tampa naujosios ir visą laiką kylančios visatos asmenybės realia nuosavybe. Bet kiekviename visatos lygyje naująjį tvarinį Derintojas gali apdovanoti tiktai tomis savybėmis, kurios yra prasmingos ir kurios turi vertės tame lygyje. Absoliučią vienovę su dieviškuoju Pagalbininku, Derintojo sugebėjimo visišką išeikvojimą, galima pasiekti tiktai amžinybėje, galutinai pasiekus Visuotinį Tėvą, dvasių Tėvą, šitų dieviškųjų dovanų amžinąjį šaltinį.

(1212.6) 110:7.5 Kada besivystanti siela ir dieviškasis Derintojas yra galutinai ir amžinai susilieję, tada kiekvienas iš jų įgauna visas kito savybes, kurias tik galima patirti. Šita suderinta asmenybė turi viską iš išlikusios patirtinės atminties, kuri kažkada buvo laikoma protėviniame mirtingojo prote, o vėliau apsigyveno morontinėje sieloje, ir papildomai prie visko šitas potencialus užbaigtasis aprėpia visą Derintojo patirtinę atmintį per visus laiko apsigyvenimus mirtinguosiuose. Bet pireiks ateities amžinybės tam, jog Derintojas kada nors iki galo apdovanotų asmenybės partnerystę prasmėmis ir vertybėmis, kurias dieviškasis Pagalbininkas nešasi į priekį iš praeities amžinybės.

(1213.1) 110:7.6 Bet milžiniškos urantų daugumos atžvilgiu Derintojas turi kantriai laukti tol, kol ateis mirties išlaisvinimas; turi laukti atsirandančios sielos išvadavimo iš beveik visiško energijos modelių ir cheminių jėgų, būdingų jūsų egzistencijos materialiai kategorijai, viešpatavimo. Didžiausias sunkumas, su kuriuo jūs susiduriate kontaktuodami su savo Derintoju, yra šita pati neatskiriama materiali prigimtis. Tiek nedaug mirtingųjų yra tikri mąstytojai; savo proto jūs nevystote dvasiškai ir nedrausminate iki tokio lygio, kad jis būtų palankus ryšiui su dieviškaisiais Derintojais. Žmogiškojo proto klausa yra beveik kurčia dvasiniams raginimams, kuriuos Derintojas išverčia iš visatinių meilės programų įvairiapusių pranešimų, ateinančių iš gailestingumo Tėvo. Derintojui beveik neįmanoma užfiksuoti šitų įkvepiančių dvasinių postūmių gyvuliniame prote, kuriame taip iki galo viešpatauja cheminės ir elektrinės jėgos, kurios yra neatskiriamos nuo jūsų fizinės prigimties.

(1213.2) 110:7.7 Derintojai džiaugiasi, kada užmezga ryšį su mirtingojo protu; bet jie turi būti kantrūs per ilgus tylaus gyvenimo metus, per kuriuos jie nesugeba prasiveržti per gyvulinį pasipriešinimą ir su jumis bendrauti tiesiogiai. Kuo aukščiau Minties Derintojai pakyla tarnystės skalėje, tuo jie tampa sumanesni. Bet niekada jie negali pasveikinti jūsų materialiame kūne su tokia pilnutine, jautria, ir išraiškinga meile, kaip tą jie padarys tada, kada jūs pažinsite juos, kada vieno protas pažins kito protą gyvenamuosiuose pasauliuose.

(1213.3) 110:7.8 Per materialų gyvenimą materialus kūnas ir protas jus atskiria nuo jūsų Derintojo ir užkerta kelią laisvam bendravimui; po mirties, po amžinojo susiliejimo, jūs ir Derintojas esate viena—jūsų nebegalima atskirti kaip atskirų būtybių—ir todėl nėra poreikio bendravimui kaip tą suprastumėte jūs.

(1213.4) 110:7.9 Nors Derintojo balsas visą laiką yra jūsų viduje, bet didžioji jūsų dauguma retai kada jį išgirs per savo gyvenimo laikotarpį. Žmogiškosios būtybės iki trečiojo ir antrojo apskritimų pasiekimo retai kada girdi Derintojo tiesioginį balsą, išskyrus aukščiausiojo troškimo akimirkas, kritinėje situacijoje, ir priėmus aukščiausiąjį sprendimą.

(1213.5) 110:7.10 Užmezgant ir nutraukiant ryšį tarp likimo rezervisto mirtingojo proto ir planetinių prižiūrėtojų, kartais viduje gyvenantis Derintojas užima tokią padėtį, kad jam būna įmanoma pranešimą perduoti mirtingajam partneriui. Nelabai seniai, Urantijoje, tokį pranešimą savaime veikiantis Derintojas perdavė žmogiškajam partneriui, likimo rezervinio korpuso nariui. Šitas pranešimas prasidėjo tokiais žodžiais: “Ir dabar, be žalos ar pavojaus šiam subjektui, kuriam esu rūpestingai atsidavęs, ir neturėdamas tikslo per daug fiziškai nubausti arba atimti drąsą, mano vardu, užregistruokite šitą pareiškimą jam.” Tada ėjo nuostabiai jaudinantis ir apeliuojantis patarimas. Tarp kitų dalykų, Derintojas prašė: ‘‘kad jis ištikimiau su manimi nuoširdžiai bendradarbiautų, džiaugsmingiau ištvertų mano duodamas užduotis, ištikimiau vykdytų mano parengtą programą, kantriau eitų per mano parinktus išmėginimus, atkakliau ir linksmiau eitų mano parinktu keliu, nuolankiau priimtų pripažinimą, kuris galėtų ateiti dėl mano nenutrūkstamų pastangų—tokiu būdu perduokit mano kupiną meilės patarimą tam žmogui, kurio viduje gyvenu. Jam aš pašvenčiau dieviškosios dvasios aukščiausią atsidavimą ir meilę. Aš toliau sakau savo mylimam subjektui, jog aš veiksiu išmintingai ir su galia iki pat pabaigos, kol pasibaigs paskutinioji žemiškoji kova. Aš būsiu ištikimas savosios asmenybės pareigai. Ir aš raginu jį, kad jis išliktų, kad neapviltų manęs, kad neatimtų iš manęs atlygio už kantrią ir atkaklią kovą. Nuo žmogiškosios valios priklauso mūsų asmenybės laimėjimas. Apskritimas po apskritimo aš kantriai kėliau šitą žmogiškąjį protą ir turiu įrodymų, jog manosios kategorijos vadovas tam pritaria. Apskritimas po apskritimo aš toliau einu link nuosprendžio. Su malonumu ir be baimės aš laukiu likimo pagarsinimo; aš esu pasirengęs viską patikėti Dienų Senųjų tribunolams.’’

(1214.1) 110:7.11 [Pateikta Orvontono Atsiskyrusiojo Žinianešio.]