Urantija > Urantijos Knyga > III DALIS. Urantijos istorija > 103 Dokumentas. Religinio paty... > 5. Idealų kilmė >

5. Idealų kilmė

(1133.6) 103:5.1 Ankstyvasis evoliucinis protas sukuria visuomeninės pareigos ir moralinio įsipareigojimo jausmą daugiausia kilusį iš emocinės baimės. Aiškesnis akstinas visuomeninei tarnystei ir altruizmo idealizmui yra kilęs iš dieviškosios dvasios, gyvenančios žmogaus prote, tiesioginio impulso.

(1133.7) 103:5.2 Šita idėja-idealas daryti kitiems gėrį—impulsas, kada ko nors nesuteikiama savajam aš dėl savo artimo gerovės—iš pradžių yra labai apribotas. Primityvusis žmogus artimaisiais laiko tiktai tuos, kurie jam yra labai artimi, tuos, kurie su juo elgiasi draugiškai; religinei civilizacijai vystantis, artimo samprata išsiplečia, apimdama klaną, gentį, naciją. Ir tada Jėzus išplėtė artimo spektrą, kad apimtų visą žmoniją, net tai, jog mes turėtume mylėti ir savo priešus. Ir kiekvienos normalios žmogiškosios būtybės viduje yra kažkas, kas jam pasako, šitas mokymas yra moralus—teisingas. Net ir tie, kurie šito idealo laikosi mažiausia, pripažįsta, jog teoriškai tai yra teisinga.

(1134.1) 103:5.3 Visi žmonės pripažįsta šito visuotinio žmogiškojo akstino būti nesavanaudiškam ir altruistiškam moralumą. Humanistas šito akstino kilmę priskiria natūraliam materialaus proto veikimui; religininkas yra teisesnis, pripažindamas, jog tikrai nesavanaudiškas mirtingojo proto siekis yra atsakas į Minties Derintojo vidinį dvasinį vadovavimą.

(1134.2) 103:5.4 Bet šitų ankstyvųjų konfliktų, kylančių tarp ego valios ir ne savojo aš, bet kitų valios, žmogiškasis aiškinimas nevisada yra patikimas. Tiktai visiškai gerai suvienyta asmenybė sugeba būti arbitras daugiapusiuose ginčuose tarp ego troškimų ir besiskleidžiančios visuomeninės sąmonės. Savasis aš turi tokias pačias teises kaip ir jo artimieji. Nė vienas iš jų neturi išskirtinių reikalavimų individo dėmesio ir tarnavimo atžvilgiu. Kada šitos problemos išspręsti nepavyksta, tada formuojasi anksčiausia žmogiškosios kaltės jausmų rūšis.

(1134.3) 103:5.5 Žmogiškoji laimė yra pasiekiama tiktai tada, kada savojo aš ego troškimą ir aukštesniojo savojo aš (dieviškosios dvasios) altruistinį akstiną suderina ir sutaiko besivienijančios ir vadovaujančios asmenybės suvienyta valia. Evoliucinio žmogaus protas visada susiduria su sudėtinga problema teisėjauti varžybose tarp emocinių impulsų natūralaus plėtimosi ir nesavanaudiškų postūmių, besiremiančių dvasine įžvalga—nuoširdžiu religiniu apmąstymu—moralinio augimo.

(1134.4) 103:5.6 Mėginimas tokį patį gėrį užtikrinti savajam aš ir kuo didesniam skaičiui kitų žmonių sukelia problemą, kurią nevisada galima patenkinamai išspręsti laiko-erdvės sferoje. Amžinojo gyvenimo atveju, tokius antagonizmus išspręsti galima, bet per vieną trumpą žmogiškąjį gyvenimą jų išspręsti neįmanoma. Jėzus minty turėjo tokį paradoksą, kada jis sakė: “Kas savąją gyvybę išsaugos, tas ją tikrai praras, bet kas savąją gyvybę praras vardan karalystės, tas ją tikrai suras.”

(1134.5) 103:5.7 Idealo—būti toks, kaip Dievas—siekimas yra nuolatinės pastangos iki mirties ir po jos. Iš esmės gyvenimas po mirties nesiskiria nuo mirtingojo egzistencijos. Viskas, ką šitame gyvenime mes darome gera, tiesiogiai prisideda prie ateities gyvenimo vystymo. Tikroji religija neskatina moralinės veltėdystės ir dvasinės tinginystės, jog suteiktų tuščią viltį, kad dėl perėjimo per natūralios mirties vartus bus padovanotos visos kilnaus charakterio dorybės. Tikroji religija nenuvertina žmogaus pastangų žengti į priekį per išnuomotą mirtingojo gyvenimą. Kiekvienas mirtingojo pasiekimas yra tiesioginis indėlis į nemirtingo išlikimo patyrimo pirmųjų etapų turtinimą.

(1134.6) 103:5.8 Žmogaus idealizmui yra pražūtinga, kada žmogus yra mokomas, kad visi jo altruistiniai impulsai yra tiesiog jo natūralių bandos instinktų išvystymas. Bet jį sukilnina ir jam suteikia galingos energijos tai, kada jis sužino, jog šitie aukštesnieji jo sielos potraukiai išsiveržia iš tų dvasinių jėgų, kurios gyvena jo mirtingame prote.

(1134.7) 103:5.9 Žmogus pats pakyla ir pranoksta save, kada jis kartą ir iki galo suvokia, kad jo viduje gyvena ir stengiasi kažkas, kas yra amžinas ir dieviškas. Ir tokiu būdu būtent gyvas įtikėjimas į mūsų idealų viršžmogiškąją kilmę patvirtina mūsų tikėjimą, jog mes esame Dievo sūnūs, ir mūsų altruistinius įsitikinimus, tuos žmogaus brolystės jausmus, padaro tikrus.

(1134.8) 103:5.10 Žmogus, savo dvasinėje sferoje, iš tiesų turi laisvą valią. Mirtingasis žmogus nėra nei bejėgis visagalio Dievo nepajudinamos aukščiausiosios valdžios vergas, nei mechanistinio kosminio determinizmo beviltiško fatališkumo auka. Žmogus yra kuo tikriausiai savo paties amžinojo likimo architektas.

(1135.1) 103:5.11 Bet žmogus nėra gelbstimas arba kilninamas spaudimu. Dvasinis augimas atsiranda iš besivystančios sielos vidaus. Spaudimas gali asmenybę deformuoti, bet jis niekada neskatina augimo. Net ir švietimo spaudimas yra tiktai neigiamai naudingas tuo, kad jis gali padėti užkirsti kelią pražūtingam patyrimui. Dvasinis augimas yra didžiausias ten, kur bet koks išorinis spaudimas yra mažiausias. “Ten, kur yra Viešpaties dvasia, ten yra laisvė.” Žmogus vystosi geriausiai tada, kada šeimos, bendruomenės, bažnyčios, ir valstybės spaudimas yra mažiausias. Bet šito nereikia suprasti taip, jog pažangioje visuomenėje nėra vietos šeimai, visuomeninėms institucijoms, bažnyčiai, ir valstybei.

(1135.2) 103:5.12 Kada visuomeninės religinės grupės narys laikosi tokios grupės reikalavimų, tada jis turėtų būti skatinamas naudotis religine laisve iki galo reikšdamas savo asmeninį aiškinimą apie religinio tikėjimo tiesas ir religinio patyrimo faktus. Religinės grupės saugumas priklauso nuo dvasinės vienybės, o ne nuo teologinio venodumo. Religinė grupė turėtų sugebėti naudotis nesuvaržyto mąstymo laisve taip, kad jos nariai netaptų “laisvamaniais.” Bet kuri bažnyčia, garbinanti gyvąjį Dievą, patvirtinanti žmogaus brolystę, ir išdrįstanti pašalinti savo nariams bet kokį dogmatinį spaudimą, gali su dižiule viltimi eiti į ateitį.