Urantija > Urantijos Knyga > III DALIS. Urantijos istorija > 103 Dokumentas. Religinio paty... > 4. Dvasinė komunija >

4. Dvasinė komunija

(1133.1) 103:4.1 Būdingas skirtumas tarp visuomeninio susirinkimo ir religinio susibūrimo yra tai, jog priešingai negu pasaulietinis susirinkimas, religinis susibūrimas yra persunktas komunijos atmosferos. Šitokiu būdu žmogiškasis bendravimas sukuria bičiulystės jausmą su tuo, kas yra dieviškas, o tai yra grupinio garbinimo pradžia. Valgymas drauge buvo ankstyviausioji visuomeninės komunijos rūšis, ir šitaip ankstyvosios religijos iš tiesų pasirūpino tuo, jog garbinantieji suvalgytų ritualinės aukos kokią nors dalį. Net ir krikščionybėje Viešpaties Vakarienė išlaiko šitą komunijos pobūdį. Komunijos atmosfera suteikia gaivinantį ir raminantį paliaubų periodą savanaudiškojo ego konflikte su viduje gyvenančio dvasinio Pagalbininko altruistiniu postūmiu. Ir tai yra preliudas į tikrąjį garbinimą—Dievo buvimo praktiką, kuri veda į žmogaus brolystės atsiradimą.

(1133.2) 103:4.2 Kada primityvusis žmogus pajuto, kad jo komunija su Dievu buvo nutraukta, tada jis griebėsi kokio nors pobūdžio aukojimo, stengdamasis išpirkti kaltę, atstatyti draugiškus santykius. Alkis ir troškulys teisumui veda į tiesos atradimą, o tiesa padidina idealus, o tai atskiriems religininkams sukelia naujų problemų, nes mūsų idealai turi polinkį augti geometrine progresija, tuo tarpu mūsų sugebėjimas pagal juos gyventi yra padidinamas tiktai aritmetine progresija.

(1133.3) 103:4.3 Kaltės jausmas (ne nuodėmės sąmonė) atsiranda arba dėl nutrauktos dvasinės komunijos arba dėl žmogaus moralinių idealų sumažinimo. Išsivadavimas iš tokios nemalonios padėties gali ateiti tiktai suvokus, jog žmogaus aukščiausi moraliniai idealai nebūtinai reiškia Dievo valią. Žmogus negali tikėtis gyventi pagal savo aukščiausius idealus, bet jis gali būti ištikimas savajam tikslui surasti Dievą ir tapti vis labiau ir labiau panašus į jį.

(1133.4) 103:4.4 Jėzus nušlavė visus aukojimo ir atpirkimo ritualus. Jis sugriovė bet kokios tokios netikros kaltės ir izoliacijos jausmo pagrindą visatoje pareikšdamas, jog žmogus yra Dievo vaikas; tvarinio-Kūrėjo ryšys buvo pagrįstas vaiko-tėvo pagrindu. Dievas savo moraliems sūnums ir dukroms tampa mylinčiu Tėvu. Amžiams yra panaikinami visi ritualai, kurie nėra teisėta tokių artimų šeimyninių ryšių dalis.

(1133.5) 103:4.5 Dievas Tėvas palaiko ryšį su žmogumi, savo vaiku, remdamasis ne realia dorybe arba vertingumu, bet suvokdamas vaiko motyvaciją—tvarinio tikslą ir ketinimą. Šis ryšys yra toks, kaip tėvo-vaiko bendravimas, ir jį skatina dieviškoji meile.