Urantija > Urantijos Knyga > III DALIS. Urantijos istorija > 102 Dokumentas. Religinio įtik... > 7. To, kas yra dieviška, tikru... >

7. To, kas yra dieviška, tikrumas

(1126.1) 102:7.1 Visuotinis Tėvas, būdamas savaime egzistuojantis, taip pat yra save paaiškinantis; jis iš tikrųjų gyvena kiekviename protingame mirtingajame. Bet jūs negalite būti įsitikinęs, kad Dievas egzistuoja, jeigu jūs jo nepažįstate; sūnystė yra vienintelis patyrimas, kuris tėvystę paverčia tikra. Visata visur patiria pasikeitimų. Kintanti visata yra priklausoma visata; toks kūrinys negali būti nei galutinis, nei absoliutus. Ribinė visata yra visiškai priklausoma nuo Galutiniojo ir nuo Absoliuto. Visata ir Dievas nėra tapatūs; vienas yra priežastis, kitas yra pasekmė. Priežastis yra absoliuti, begalinė, amžina, ir nesikeičianti; pasekmė yra laikinė-erdvinė ir transcendentinė, bet nuolat kintanti, visada auganti.

(1126.2) 102:7.2 Dievas yra toji viena ir vienintelė iš savęs atsiradusi realybė visatoje. Jis yra visos daiktų ir būtybių kūrinijos tvarkos, plano, ir tikslo paslaptis. Visur kintančią visatą reguliuoja ir stabilizuoja absoliučiai nekintantys dėsniai, nekintančio Dievo įpročiai. Dievo realybė, dieviškasis dėsnis, nekinta; Dievo tiesa, jo ryšys su visata, yra santykinis apreiškimas, kuris visą laiką prisitaiko prie nuolat besivystančios visatos.

(1126.3) 102:7.3 Tie, kurie išgalvotų kokią nors religiją be Dievo, yra panašūs į tuos, kurie skintų vaisius be medžių, turėtų vaikų be tėvų. Jūs negalite turėti pasekmių be priežasčių; tiktai šis AŠ ESU yra be priežasties. Religinio patyrimo realybė numato Dievą, ir toks asmeninio patyrimo Dievas turi būti asmenė Dievybė. Jūs negalite melstis kokiai nors cheminei formulei, nuoširdžiai prašyti iš matematinės lygties, garbinti hipotezę, patikėti mintis postulatui, artimai bendrauti su procesu, tarnauti abstrakcijai, ir palaikyti kupiną meilės bičiulystę su dėsniu.

(1126.4) 102:7.4 Tas tiesa, daug akivaizdžiai religinių požymių gali išaugti iš nereliginių šaknų. Žmogus gali, intelektualiai, paneigti Dievą, ir vis tiek būti moraliai geras, ištikimas, gerbiantis tėvus, sąžiningas, ir net idealistas. Žmogus savo bazinėje prigimtyje gali įskiepyti daug grynai humaniškų šakų ir tokiu būdu akivaizdžiai įrodyti savo siekius bedievės religijos vardu, bet toks patyrimas neturi išlikimo vertybių, Dievo pažinimo ir kilimo pas Dievą. Tokiame mirtingojo patyrime bus užauginti tik visuomeniniai vaisiai, ne dvasiniai. Skiepas nulemia vaisiaus savybes, nežiūrint to, kad gyvasis maitinimas yra gaunamas tiek iš proto, tiek ir iš dvasios pirminio dieviškojo padovanojimo šaknų.

(1126.5) 102:7.5 Religijos intelektualus skiriamasis ženklas yra tikrumas; filosofinė savybė yra nuoseklumas; visuomeniniai vaisiai yra meilė ir tarnystė.

(1126.6) 102:7.6 Dievą pažįstantis individas nėra tas, kuris yra aklas sunkumams arba ignoruojantis tas kliūtis, kurios yra kelyje surandant Dievą šių laikų prietarų, tradicijų, ir materialistinių polinkių labirinte. Jis buvo susitikęs su šitais trukdymais ir triumfavo prieš juos, nugalėjo juos gyvojo įtikėjimo dėka, ir, nepaisant jų, pasiekė dvasinio patyrimo aukštumas. Bet tai yra tiesa, jog daugelis tų, kurie viduje yra įsitikinę, jog Dievas yra, tokį įsitikinimo jausmą bijo pareikšti dėl gausybės ir protingumo tų, kurie renka prieštaravimus ir didina sunkumus, susijusius su tikėjimu į Dievą. Didelio proto nereikia tam, kad būtų ieškoma trūkumų, kad būtų pateikiami klausimai, arba kad būtų reiškiami prieštaravimai. Bet iš tiesų reikia proto aštrumo tam, kad šitie klausimai būtų atsakyti ir šitie sunkumai būtų išspręsti; įtikėjimo tvirtumas yra didingiausias metodas, kaip spręsti visus tokius paviršutiniškus ginčus.

(1127.1) 102:7.7 Jeigu mokslas, filosofija, ar sociologija išdrįsta tapti dogmatiški, ginčydamiesi su tikros religijos pranašais, tuomet Dievą pažįstantys žmonės į tokį nepagrįstą dogmatizmą turėtų atsakyti tuo dar toliau numatančiu asmeninio dvasinio patyrimo tikrumo dogmatizmu, “Aš žinau, ką aš patyriau, nes esu šio AŠ ESU sūnus.” Jegu kurio nors tėvo asmeniniam patyrimui iššūkį meta dogma, tuomet Tėvo, kurį galima patirti, šitas įtikėjimo pagimdytas sūnus gali atsakyti ta neįveikiama dogma, pareiškimu apie savo realiąją sūnystę su Visuotiniu Tėvu.

(1127.2) 102:7.8 Tiktai beribė tikrovė, absoliutas, galėtų išdrįsti nuosekliai būti dogmatiškas. Tie, kurie daro prielaidą, jog yra dogmatiški, jeigu yra nuoseklūs, anksčiau ar vėliau turi patekti į energijos Absoliuto, tiesos Visuotiniojo, ir meilės Begaliniojo rankas.

(1127.3) 102:7.9 Jeigu nereliginiai požiūriai į kosminę tikrovę išdrįsta mesti iššūkį įtikėjimo tikrumui remiantis tuo, kad jo statusas neįrodytas, tuomet tas žmogus, kuris dvasią patiria, gali lygiai taip pat mesti dogmatišką iššūkį mokslo faktams ir filosofijos tikėjimams, pasiremdamas tuo, kad jie taip pat yra neįrodyti; jie yra tokie patys patyrimai mokslininko ar filosofo sąmonėje.

(1127.4) 102:7.10 Iš visų visatos patyrimų mes turime teisę būti labiausiai tikri dėl Dievo, iš visų buvimų labiausiai neišvengiamo, iš visų faktų paties realiausio, iš visų tiesų pačios gyviausios, iš visų draugų labiausiai mylinčio, ir iš visų vertybių pačios dieviškiausios.