(1104.4) 101:1.1 Tikroji religija nėra filosofinio tikėjimo, kurį galima išprotauti ir pagrįsti natūraliais įrodymais, sistema, ji taip pat nėra ir ekstazės, kurią gali patirti tiktai romantiški atsidavėliai misticizmui, neapibūdinamų jausmų fantastinis ir mistinis patyrimas. Religija nėra protavimo produktas, bet į ją žvelgiant iš vidaus, ji yra visiškai pagrįsta. Religija nėra kilusi iš žmogiškosios filosofijos logikos, bet kaip mirtingojo patyrimas ji yra visiškai logiška. Religija yra patiriamas dieviškumas evoliucinės kilmės moralios būtybės sąmonėje; ji išreiškia tikrąjį patyrimą su amžinosiomis realybėmis laike, dvasinių pasitenkinimų įgyvendinimą dar tebesant materialiame kūne.

(1104.5) 101:1.2 Minties Derintojas neturi specialaus mechanizmo, kurio pagalba galėtų pasiekti saviraišką; nėra jokių mistinių religinių gabumų, kurių dėka būtų suvokiamos arba išreiškiamos religinės emocijos. Šitie patyrimai paverčiami tokiais, kad būtų prieinami natūraliai iš anksto parengto mirtingojo proto mechanizmo dėka. Ir tai yra vienas iš paaiškinimų, kodėl Derintojui sunku tiesiogiai bendrauti su tuo materialiu protu, kurio viduje jis nuolat gyvena.

(1104.6) 101:1.3 Dieviškoji dvasia ryšį su mirtinguoju žmogumi užmezga ne jausmų ar emocijų dėka, bet aukščiausio ir labiausiai sudvasinto mąstymo sferoje. Būtent jūsų mintys, o ne jausmai jus veda link Dievo. Dieviškąją prigimtį galima suvokti tiktai vaizduote. Bet tas protas, kuris iš tikrųjų suvokia Dievą, girdi viduje gyvenantį Derintoją, yra tyras protas. “Be šventumo nė vienas žmogus negali pamatyti Viešpaties.” Visa tokia vidinė ir dvasinė komunija yra vadinama dvasine įžvalga. Tokie religiniai patyrimai atsiranda dėl to poveikio žmogaus protui, kurį daro Derintojo ir Tiesos Dvasios bendri veiksmai, kada jie veikia tarp besivystančių Dievo sūnų idėjų, idealų, įžvalgų, ir dvasinių siekių ir visam šitam turi įtakos.

(1105.1) 101:1.4 Religija gyvena ir klesti, tuomet, ne regos ir jausmo dėka, bet įtikėjimo ir įžvalgos dėka. Ją sudaro ne naujų faktų atradimas arba unikalaus patyrimo įgavimas, bet naujų ir dvasinių prasmių atradimas tuose faktuose, kurie žmonijai jau yra gerai žinomi. Aukščiausias religinis patyrimas nepriklauso nuo iki tol buvusio tikėjimo, tradicijų, ir autoriteto pasireiškimų; taip pat religija nėra kilnių jausmų ir grynai mistinių emocijų palikuonis. Ji yra, greičiau, nepaprastai gilus ir realus patyrimas dvasiškai bendraujant su dvasinėmis esybėmis, gyvenančiomis žmogiškojo proto viduje, ir tiek, kiek tokį patyrimą galima apibūdinti psichologijos požiūriu, tai ji tiesiog yra tas patyrimas, kai tikėjimo į Dievą tikrovė yra patiriama kaip tokio grynai asmeninio patyrimo tikrovė.

(1105.2) 101:1.5 Nors religija ir nėra materialios kosmologijos racionalių spekuliavimų padarinys, nepaisant šito, ji yra visiškai racionalios įžvalgos, atsirandančios žmogaus proto patyrime, kūrinys. Religija negimsta nei iš mistinių meditavimų, nei iš atskirų apmąstymų, nors visą laiką ji yra daugiau ar mažiau paslaptinga ir visada neapibrėžiama ir nepaaiškinama grynai intelektualaus proto ir filosofinės logikos požiūriu. Tikrosios religijos pradmenys užsimezga žmogaus moralios sąmonės sferoje, ir jie atsiskleidžia vystantis žmogaus dvasinei įžvalgai, tam žmogiškosios asmenybės sugebėjimui, kuris didėja dėl Dievą apreiškiančio Derintojo buvimo tokiame mirtingojo prote, kuris trokšta Dievo.

(1105.3) 101:1.6 Įtikėjimas moralinę įžvalgą suvienija su sugebėjimu sąmoningai suvokti vertybes, ir prieš tai buvęs evoliucinis pareigos jausmas užbaigia tikrosios religijos protėvių liniją. Religinis patyrimas galiausiai suteikia tvirtą Dievo suvokimą ir neabejotiną užtikrintumą dėl tikinčios asmenybės išlikimo.

(1105.4) 101:1.7 Taigi galima matyti, jog religiniai troškimai ir dvasiniai akstinai nėra tokios prigimties, kad tiesiog žmones atvestų į tai, kad jie norėtų tikėti į Dievą, bet vietoje šito jie yra tokios prigimties ir galios, jog žmonės būna giliai veikiami įsitikinimo, kad jiems reikia tikėti į Dievą. Evoliucinės pareigos jausmas ir tie įsipareigojimai, kurie atsiranda dėl apreiškimo apšvietimo, žmogaus moralinei prigimčiai daro tokį giluminį poveikį, kad jis pagaliau pasiekia tokią proto būseną ir tokį sielos požiūrį, kur jis padaro išvadą, kad jis neturi teisės netikėti į Dievą. Tokių apšviestų ir disciplinuotų individų aukštesnė ir viršfilosofinė išmintis juos galutinai moko, jog abejoti Dievu arba nepasitikėti jo gerumu būtų neteisinga realiausios ir giliausios esybės, esančios žmogiškojo proto ir sielos viduje— dieviškojo Derintojo— atžvilgiu.