Urantija > Urantijos Knyga > III DALIS. Urantijos istorija > 98 Dokumentas. Melkizedeko mok... > 7. Krikščioniškoji religija >

7. Krikščioniškoji religija

(1083.6) 98:7.1 Sūnus Kūrėjas įsikūnijo mirtingojo kūno pavidalu ir save padovanojo Urantijos žmonijai ne tam, kad nuramintų įpykusį Dievą, bet tam, kad laimėtų visą žmoniją, kuri pripažintų Tėvo meilę ir suvoktų visų žmonių sūnystę su Dievu. Galų gale, net ir atpirkimo doktrinos didysis gynėjas kažką suvokė apie šitą tiesą, nes jis pareiškė, jog “Kristuje Dievas sutaikė pasaulį su savimi.”

(1084.1) 98:7.2 Šitie dokumentai nėra skirti nagrinėti krikščioniškosios religijos kilmę ir skleidimą. Pakanka tiktai pasakyti, kad ji yra sukurta apie Jėzaus iš Nazareto asmenį, Nebadono Sūnaus Mykolo žmogiškąjį įsikūnijimą, Urantijai žinomą Kristaus pateptojo vardu. Krikščionybę po visą Levantą ir Vakarus paskleidė šito galilėjiečio pasekėjai, ir jų misionieriškas atkaklumas prilygo jų šviesiųjų protėvių, setitų ir salemitų, atkaklumui, o taip pat jų nuoširdžių amžininkų iš Azijos, mokytojų budistų, atkaklumui.

(1084.2) 98:7.3 Krikščionių religija, kaip Urantijos tikėjimo sistema, atsirado, susijungus tokiems mokymams, poveikiams, tikėjimams, kultams, ir asmeniniams individualiems požiūriams:

(1084.3) 98:7.4 1. Melkizedeko mokymams, kurie yra pagrindinis faktorius visose Vakarų ir Rytų religijose, kurios iškilo per paskutiniuosius keturis tūkstančius metų.

(1084.4) 98:7.5 2. Hebrajų moralės, etikos, teologijos sistemai ir tikėjimui į Apvaizdą ir aukščiausiąjį Jahvę.

(1084.5) 98:7.6 3. Zoroastrinės kovos sampratai tarp kosminio gėrio ir blogio, kuri jau buvo palikusi savo antspaudą tiek judaizme, tiek mitraizme. Per ilgalaikius kontaktavimus, kurie lydėjo kovą tarp mitraizmo ir krikščionybės, Irano pranašo doktrinos tapo galingu faktoriumi, nulemiančiu Jėzaus mokymų helenizuotų ir lotinizuotų versijų dogmų, principų, ir kosmologijos teologinę ir filosofinę tendenciją ir struktūrą.

(1084.6) 98:7.7 4. Misteriniams kultams, ypač mitraizmo, bet taip pat ir Didžiosios Motinos garbinimo frigų kultui. Net ir legendos apie Jėzaus gimimą Urantijoje buvo nuspalvintos romėnų versija apie Irano išgelbėtojo-didvyrio Mitros stebuklingą gimimą, kurio atėjimas į žemę tariamai turėjo būti paliudytas tiktai saujelės dovanas nešančių piemenų, kuriems apie šitą artėjantį įvykį pranešė angelai.

(1084.7) 98:7.8 5. Jošua, Juozapo sūnaus, žmogiškojo gyvenimo istoriniam faktui. Jėzaus iš Nazareto kaip pašlovintojo Kristaus, Dievo Sūnaus, tiesai.

(1084.8) 98:7.9 6. Pauliaus iš Tarso asmeniniam požiūriui. Ir reikėtų pažymėti, kad jo paauglystės metais mitraizmas buvo viešpataujanti Tarso religija. Paulius nesitikėjo, kad jo laiškus su gerais ketinimais parašytus atsivertėliams, kada nors dar vėlesni krikščionys laikys “Dievo žodžiu.” Tokie gero norintys mokytojai neturi būti laikomi atsakingais dėl to, kaip jų užrašymus panaudoja vėlesniųjų laikų palikuonys.

(1084.9) 98:7.10 7. Helenistinių tautų, pradedant Aleksandrija ir Antioku, toliau Graikija, ir baigiant Sirakūzais ir Roma, filosofinei minčiai. Graikų filosofija su Pauliaus krikščionybės versija derinosi labiau negu su bet kuria kita tuometinės religijos sistema ir tapo svarbiu krikščionybės sėkmės Vakaruose faktoriumi. Graikų filosofija, drauge su Pauliaus teologija, vis dar sudaro Europos etikos pagrindą.

(1084.10) 98:7.11 Kada Jėzaus mokymai įsiskverbė į Vakarus, tada jie buvo suvakarietinti, o kada jie buvo suvakarietinti, tada jie ėmė prarasti savo potencialiai visuotinį potraukį visoms žmonių rasėms ir rūšims. Krikščionybė, šiandien, tapo tokia religija, kuri gerai prisitaikė prie baltųjų rasių visuomeninių, ekonominių, ir politinių papročių. Jau seniai ji nebėra Jėzaus religija, nors ji vis dar drąsiai vaizduoja gražią religiją apie Jėzų tokiems individams, kurie nuoširdžiai stengiasi eiti jos mokymo keliu. Ji pašlovino Jėzų, kaip Kristų, tą pateptąjį Mesiją nuo Dievo, bet didele dalimi užmiršo Mokytojo asmeninę evangeliją: Dievo Tėvystę ir visų žmonių visuotinę brolystę.

(1085.1) 98:7.12 Ir toks yra ilgas pasakojimas apie Makiventos Melkizedeko mokymus Urantijoje. Beveik keturi tūkstančiai metų praėjo nuo to laiko, kada šitas ekstremalių užduočių Nebadono Sūnus padovanojo save Urantijoje, ir tuo metu “El Elijono, Paties Aukštojo Dievo dvasininko” mokymai įsiskverbė į visas rases ir tautas. Ir Makiventai pavyko pasiekti savo nepaprasto savęs padovanojimo tikslą; kada Mykolas rengėsi pasirodyti Urantijoje, tada samprata apie Dievą egzistavo vyrų ir moterų širdyse, ta pati samprata apie Dievą, kuri kaskart iš naujo suliepsnoja Visuotinio Tėvo daugybės vaikų gyvajame dvasiniame patyrime, kada jie gyvena intriguojantį laikiną gyvenimą skriejančiose erdvės planetose.

(1085.2) 98:7.13 [Pateikta Nebadono Melkizedeko.]