(1045.4) 95:3.1 Nors Egipto kultūra ir religija iš esmės kilo iš anditų Mesopotamijos ir vėlesnėms civilizacijoms didele dalimi buvo perduota per hebrajus ir graikus, bet didelė, labai didelė egiptiečių visuomeninio ir etinio idealizmo dalis atsirado Nilo slėnyje kaip grynai evoliucinis išsivystymas. Nepaisant to, kad didelė dalis tiesos ir kultūros buvo paimta iš anditų, bet Egipte moralinė kultūra kaip grynai žmogiškasis reiškinys iki Mykolo savęs padovanojimo buvo išsivysčiusi labiau negu panašaus natūralaus metodo dėka ji buvo išvystyta bet kurioje kitoje konkrečioje vietovėje.

(1045.5) 95:3.2 Moralinė evoliucija priklauso ne vien tiktai nuo apreiškimo. Aukšti moraliniai kriterijai gali kilti ir iš paties žmogaus patyrimo. Žmogus gali net išvystyti dvasines vertybes ir įgauti kosminės įžvalgos iš savojo asmeninio patirtinio gyvenimo, nes jo viduje gyvena dieviškoji dvasia. Tokį natūralų sąžinės ir charakterio vystymąsi taip pat padidino ir periodiški tiesos mokytojų atvykimai, senovės laikais, pasiekę iš antrojo Edeno, vėliau, pasirodę iš Melkizedeko būstinės Saleme.

(1045.6) 95:3.3 Prieš tūkstančius metų iki to laiko, kada Salemo evangelija įsiskverbė į Egiptą, moralūs jo vadovai mokė teisingumo, dorumo, ir vengti godumo. Prieš tris tūkstančius metų iki buvo parašyti hebrajų raštai, egiptiečiai turėjo devizą: “Tvirtas yra tas žmogus, kurio matas yra teisumas; kuris žengia, vadovaudamasis juo.” Jie mokė ramumo, nuosaikumo, ir taktiškumo. Vienas iš didžiųjų šitos epochos mokytojų skelbė: “Daryk gerai ir elkis teisingai su visais.” Šito amžiaus Egipto triada buvo Tiesa-Teisingumas-Teisumas. Iš visų grynai žmogiškųjų Urantijos religijų nė viena niekada nepranoko Nilo slėnio šito kažkada buvusio humanizmo visuomeninių idealų ir moralinio grožio.

(1045.7) 95:3.4 Šitų besivystančių etinių idėjų ir moralinių idealų dirvoje klestėjo išlikusios Salemo religijos doktrinos. Sampratos apie gėrį ir blogį surado parengtą atsakymą tautos širdyje, kuri tikėjo, kad “Gyvybė yra suteikiama ramiesiems, o mirtis duodama kaltiesiems.” “Nuramintas yra tas, kurio veiksmai sukelia meilę; nusikaltęs yra tas, kurio veiksmai sukelia neapykantą.” Per amžius Nilo slėnio gyventojai gyveno vadovaudamiesi šitais besivystančiais etiniais ir visuomeniniais standartais iki to meto, kada pirmą kartą ėmė taikyti vėlesniąsias sampratas apie tai, kas yra teisinga ir kas yra klaidinga—kas yra gera ir kas yra bloga.

(1046.1) 95:3.5 Egiptas buvo intelektualus ir moralus, bet neperdaug dvasingas. Per šešis tūkstančius metų tarp egiptiečių iškilo tiktai keturi didieji pranašai. Kažkurį laiką jie sekė Amenemopu; Ochbaną jie nužudė; Ichnatoną priėmė, bet ne iš visos širdies vienos trumpos kartos laikotarpiui; Mozę jie atmetė. Ir vėl iš tiesų būtent politinės, o ne religinės aplinkybės, Abraomui ir, vėliau, Juozapui, palengvino didžiuliu laipsniu įtakoti visą Egiptą Salemo mokymų apie vieną Dievą labui. Tačiau, kada Salemo misionieriai pirmą kartą įžengė į Egiptą, tada jie surado šitą labai etinę evoliucinę kultūrą, kuri buvo susimaišiusi su modifikuotomis Mesopotamijos imigrantų moralinėmis normomis. Šitie ankstyvieji Nilo slėnio mokytojai buvo pirmieji, kurie paskelbė, jog sąžinė yra Dievo mandatas, Dievybės balsas.