(1042.2) 95:1.1 Iki 2.000 m. pr. Kr. Mesopotamijos religijos setitų mokymus buvo tiesiog beveik praradusios, ir joms didele dalimi įtaką darė įsiveržėlių dviejų grupių primityvūs tikėjimai: beduinų semitų, kurie čia pateko iš vakarinės dykumos, ir barbarų raitelių, kurie buvo nusileidę iš šiaurės.

(1042.3) 95:1.2 Bet ankstyvųjų Adomitų tautų paprotys pagerbti savaitės septintąją dieną niekada nebuvo iki galo išnykęs Mesopotamijoje. Tiktai, Melkizedeko eros metu, septintoji diena buvo laikoma pati nelaimingiausioji. Ją buvo persmelkę tabu; nebuvo galima išvykti kelionėn, virti maisto, ar įkurti ugnies blogio septintąją dieną. Žydai atgal į Palestiną nusinešė didelę dalį Mesopotamijos tabu, susijusi su tuo, kaip babiloniečiai laikėsi septintosios dienos, Sabatumo.

(1042.4) 95:1.3 Nors Salemo mokytojai daug padarė, kad Mesopotamijos religijos būtų pagerintos ir išvystytos, bet jiems nepasisekė įvairių tautų atvesti į tai, kad jos nuolat pripažintų vieną Dievą. Toks mokymas buvo vystymas per daugiau negu vieną šimtą penkiasdešimt metų, o tada palaipsniui užleido kelią senesniajam tikėjimui į daugybę dievybių.

(1042.5) 95:1.4 Salemo mokytojai labai smarkiai sumažino Mesopotamijos dievų skaičių, vienu metu pagrindinių dievybių skaičių apribojo iki septynių: Belo, Šamašo, Nabo, Ano, Ejo, Marduko, ir Sino. Kada naujasis mokymas buvo pasiekęs aukščiausią tašką, tada iš šitų dievų jie tris iškėlė į aukštybę, turinčią valdžią visiems kitiems, Babilono triadą: Belą, Eją, ir Aną, žemės, jūros, ir dangaus dievus. Dar kitos triados iškilo kitose vietovėse, visos primenančios anditų ir šumerų mokymus apie trejybę ir grindžiamus salemitų tikėjimu į Melkizedeko trijų apskritimų ženklą.

(1042.6) 95:1.5 Niekada iš tikrųjų Salemo mokytojai iki galo nepranoko Ištaros, dievų motinos ir lytinio vaisingumo dvasios, populiarumo. Jie daug padarė, kad šitos deivės garbinimą sukilnintų, bet babiloniečiai ir jų kaimynai niekada iki galo neatsisakė užmaskuotų lytinio garbinimo formų. Visoje Mesopotamijoje visos moterys laikėse visuotinio papročio atsiduoti, bent jau vieną kartą jaunystėje, nepažįstamiesiems; buvo manoma, jog tokio atsidavimo reikalauja Ištara, ir buvo tikima, kad nuo šitos lytinės aukos labai didele dalimi priklauso vaisingumas.

(1043.1) 95:1.6 Melkizedeko mokymo ankstyvojo plitimo rezultatai buvo puikūs tol, kol Nabodadas, mokyklos vadovas Kiše, nenusprendė imtis plataus puolimo prieš vyraujančius šventyklos prostitucijos papročius. Bet savo pastangomis Salemo misionieriams šitos visuomeninės reformos įgyvendinti nepavyko, ir po šitos nesėkmės nuolaužomis buvo palaidoti jų visi kiti svarbesnieji dvasiniai ir filosofiniai mokymai.

(1043.2) 95:1.7 Tuoj po šito Salemo evangelijos pralaimėjimo smarkiai išplito Ištaros kultas, toks ritualas, kuris jau iki to meto buvo įsiveržęs į Palestiną kaip Aštoreta, į Egiptą buvo įsiveržęs kaip Izidė, į Graikiją, kaip Afroditė, ir į šiaurines gentis pateko kaip Astartė. Ir būtent dėl šito Ištaros garbinimo atgimimo Babilono žyniai vėl iš naujo ėmė stebėti žvaigždes; astrologija patyrė savo paskutinįjį didįjį mesopotamišką atgimimą, ateities pranašavimas tapo mada, ir per šimtmečius dvasininkija ėmė vis labiau išsigimti.

(1043.3) 95:1.8 Melkizedekas savo pasekėjus buvo įspėjęs skleisti mokymą apie vienintelį Dievą, visų Tėvą ir Sutvėrėją, ir skelbti tiktai evangeliją apie dieviškąjį palankumą vien tik įtikėjimo dėka. Bet dažnai naujos tiesos mokytojai darydavo klaidą, mėgindami siekti perdaug, mėgindami lėtą evoliuciją pakeisti staigia revoliucija. Melkizedeko misionieriai Mesopotamijoje moralinį standartą tiems žmonėms pakėlė per aukštai; jie stengėsi pasiekti per daug, ir jų kilnus reikalas baigėsi pralaimėjimu. Jie buvo pasiųsti skelbti konkrečią evangeliją, skelbti tiesą apie Visuotinio Tėvo tikrovę, bet jie įsitraukė į akivaizdžiai vertingą papročių pertvarkymo reikalą, ir šitokiu būdu jų didžioji misija nuėjo šalutiniu keliu ir buvo realiai prarasta, nepatenkinusi troškimų, ir užmiršta.

(1043.4) 95:1.9 Po vienos kartos Salemo būstinė Kiše priėjo prie pabaigos, o tikėjimo į vieną Dievą propaganda iš esmės nutrūko visoje Mesopotamijoje. Bet Salemo mokyklų likučiai išsilaikė. Nedidelės grupelės, išsiblaškiusios tai šen, tai ten, toliau tikėjo į vieną Kūrėją ir kovojo prieš Mesopotamijos žynių stabmeldystę ir amoralumą.

(1043.5) 95:1.10 Būtent to laikotarpio, kuris ėjo po jų mokymo atmetimo, Salemo misionieriai parašė didelę dalį Senojo Testamento Psalmių, išskaptuodami jas akmenyje, kur nelaisvės metais jas surado vėlesniųjų laikų hebrajų šventikai, o vėliau jas įtraukė į himnų, priskiriamų žydų autorystei, rinkinį. Šitos gražios psalmės iš Babilono nebuvo parašytos Belo-Marduko šventyklose; jos buvo ankstyvesniųjų Salemo misionierių palikuonių darbas; ir jos yra pritrenkiantis kontrastas babiloniečių šventikų magiškiems konglomeratams. Jobo Knyga visiškai gerai atspindi Salemo mokyklos mokymus Kiše ir visoje Mesopotamijoje.

(1043.6) 95:1.11 Didelė dalis Mesopotamijos religinės kultūros į hebrajų literatūrą ir liturgiją prasiskynė kelią per Egiptą Amenemopo ir Ichnatono darbo dėka. Egiptiečiai nuostabiai išsaugojo mokymus apie visuomeninius įsipareigojimus, kurie buvo kilę iš ankstesniųjų anditų mesopotamijiečių ir kuriuos tokia didele dalimi prarado vėlesnieji babiloniečiai, kurie užėmė Eufrato slėnį.