Urantija > Urantijos Knyga > III DALIS. Urantijos istorija > 94 Dokumentas. Melkizedeko mok... > 12. Dievo samprata budizme >

12. Dievo samprata budizme

(1040.5) 94:12.1 Budizmo kosmologijoje pati silpniausioji vieta buvo dviguba: jį užkrėtė didelė dalis Indijos ir Kinijos prietarų ir jis Gautamą sukilnino, iš pradžių kaip apšviestąjį, o vėliau kaip Amžinąjį Budą. Lygiai taip, kaip krikščionybė nukentėjo, absorbavusi didelę dalį klaidingos žmogiškosios filosofijos, taip iš tikrųjų ir budizmas turi savo žmogiškąjį apgamą. Bet Gautamos mokymai per praėjusius du su puse tūkstantmečio vystėsi toliau. Budos sampratą, apsišvietęs budistas, su Gautamos žmogiškąja asmenybe susieja ne daugiau, kaip apsišvietęs krikščionis Jehovos sampratą sutapatina su Horibo dvasiniu demonu. Dėl terminologijos skurdumo, taip pat ir dėl sentimentalaus senųjų pavadinimų išsaugojimo, dažnai nebegalima suprasti religinių sampratų evoliucijos tikrosios reikšmės.

(1040.6) 94:12.2 Palaipsniui budizme ėmė formuotis Dievo samprata kaip priešpastatymas Absoliutui. Jos pradžia siekia tuos ankstyvuosius laikus, kada atsiskyrė Mažojo Kelio ir Didžiojo Kelio pasekėjai. Būtent pastarojoje budizmo atšakoje galutinai subrendo dualistinė Dievo ir Absoliuto koncepcija. Žingsnis po žingsnio, amžius po amžiaus, Dievo samprata vystėsi tol, kol, su Rionino, Honeno Šonino, ir Šinrano mokymais Japonijoje, šita samprata galiausiai buvo vainikuota tikėjimu į Amidą Budą.

(1041.1) 94:12.3 Šitie tikintieji yra mokomi, jog siela, patyrusi mirtį, gali pasirinkti gyvenimą Rojuje prieš patekdama į nirvaną, egzistencijos galutinybę. Skelbiama, jog šitas naujas išgelbėjimas yra pasiekiamas įtikėjimu į Amidą, Rojaus Dievo vakaruose, dieviškąjį gailestingumą ir kupiną meilės globą. Savo filosofijoje amidistai tiki Begaline Realybe, kuri pranoksta bet kokį ribinį mirtingojo supratimą; savo religijoje, jie laikosi tikėjimo į visagailestingąjį Amidą, kuris visą pasaulį myli taip, jog neleidžia, kad nors ir vienas mirtingasis, kuris šaukiasi jo vardo tikru įtikėjimu ir tyra širdimi, dangiškosios Rojaus laimės nepasiektų.

(1041.2) 94:12.4 Budizmo didžioji stiprybė yra ta, kad jo pasekėjai turi laisvę rinktis tiesą iš visų religijų; tokia pasirinkimo laisvė retai kada buvo būdinga kokiam nors Urantijos tikėjimui. Šituo požiūriu Japonijoje sin sekta tapo viena pažangiausių religinių grupių pasaulyje; ji atgaivino Gautamos pasekėjų senovės misionierių dvasią ir ėmė siųsti mokytojus į kitas tautas. Šitas noras pasinaudoti tiesa iš bet kokių ir visų šaltinių iš tikrųjų yra verta dėmesio tendencija, atsirandanti tarp religinių tikinčiųjų dvidešimtojo amžiaus po Kristaus pirmojoje pusėje.

(1041.3) 94:12.5 Pats budizmas patiria dvidešimtojo amžiaus renesansą. Ryšių su krikščionybe dėka budizmo visuomeniniai aspektai buvo labai smarkiai išplėtoti. Brolijos šventikų vienuolių širdyse vėl buvo atgaivintas troškimas mokytis, o švietimo išplitimas visame šitame tikėjime tikrai sukels naują vystymąsi religijos evoliucijoje.

(1041.4) 94:12.6 Šitų dokumentų užrašymo metu, didelė Azijos dalis deda viltis į budizmą. Ar šitas kilnus tikėjimas, kuris taip drąsiai žengė per tamsiuosius paeities amžius, vėl priims išplėtotų kosminių realybių tiesą, net ir taip, kaip didžiojo mokytojo Indijoje mokiniai kažkada klausėsi jo naujosios tiesos skelbimo? Ar šitas senovės tikėjimas dar kartą reaguos į naujų sampratų apie Dievą ir Absoliutą, kurių jis taip ilgai ieškojo, pateikimo gaivinančius akstinus?

(1041.5) 94:12.7 Visa Urantija laukia, kada bus skelbiama kilninanti Mykolo žinia, kurios neapsunkintų doktrinos ir dogmos, kurios susikaupė per devyniolikos amžių ryšius su evoliucinės kilmės religijomis. Toji valanda ateina, kada budizmui, krikščionybei, induizmui, ir net visų tikėjimų tautoms, būtų pateikta ne evangelija apie Jėzų, bet gyvoji, dvasinė Jėzaus evangelijos tikrovė.


(1041.6) 94:12.8 [Pateikta Nebadono Melkizedeko.]