(1028.4) 94:2.1 Kada Salemo misionieriai skverbėsi pietų kryptimi į dravidų Dekaną, tada jie susidūrė su augančia kastų sistema, arijų planu, kaip užkirsti kelią rasinės tapatybės praradimui antrinių sangikų tautų kylančio potvynio akivaizdoje. Kadangi brahmanų žynių kasta buvo šitos sistemos pati ta esmė, tai šitokia visuomeninė tvarka labai uždelsė Salemo mokytojų pažangą. Šitoji kastų sistema arijų rasės neišsaugojo, bet jai iš tiesų pavyko įamžinti brahmanus, kurie, savo ruožtu, išlaikė savo religinę hegemoniją Indijoje iki šių laikų.

(1028.5) 94:2.2 Ir dabar, silpstant vedizmui dėl aukštesnės tiesos atstūmimo, arijų kultą ėmė veikti vis didėjantys įsiveržimai iš Dekano. Desperatiškai stengdamiesi užkirsti kelią rasinio išnykimo ir religinės užmaršties potvyniui, brahmanų kasta siekė save iškelti virš visų kitų. Jie mokė, kad paaukojimas dievybei savaime yra pats veiksmingiausias dalykas, kad tai yra pati galingiausia jėga. Jie skelbė, kad iš dviejų pagrindinių dieviškųjų visatos principų, vienas yra Brahmanas dievybė, o kitas yra brahmanų dvasininkija. Nė vienoje kitoje Urantijos tautoje nebuvo to, kad žyniai iš tikrųjų išdrįstų save iškelti net ir aukščiau už savo dievus, sau pasiskirti tą garbę, kuri priklauso jų dievams. Bet jie su tokiais įžūliais tvirtinimais nuėjo tiek absurdiškai toli, jog visa nepatikima sistema sugriuvo nuo primityvių kultų, kurie užtvindė iš aplinkinių ir mažiau išsivysčiusių civilizacijų. Pati milžiniška Vedų dvasininkija merdėjo ir skendo inercijos ir pesimizmo purviname potvynyje, kurį visoje Indijoje sukėlė savo pačios savanaudiškas ir neišmintingas per didelis pasitikėjimas.

(1029.1) 94:2.3 Per didelis susikoncentravimas į savąjį aš neišvengiamai atvedė į tokią baimę dėl savojo aš neevoliucinio įamžinimo begaliniame rate vienas po kito einančių įsikūnijimų kaip žmogus, gyvūnas, ar augalas. Ir iš visų užkrečiančių tikėjimų, kurie galėjo būti primesti tam, kas galėjo būti atsirandančiu monoteizmu, nė vienas nebuvo toks bukinantis, kaip šitas tikėjimas į transmigraciją —sielos reinkarnacijos doktriną —kuri buvo atnešta iš dravidų Dekano. Šitas tikėjimas į alinantį ir monotonišką pasikartojančių reinkarnacijų ratą iš kovojančių mirtingųjų atėmė jų ilgai puoselėtą viltį surasti tą išsilaisvinimą ir dvasinį vystymąsi mirtyje, kas buvo ankstesniųjų Vedų tikėjimo dalis.

(1029.2) 94:2.4 Tuoj po šito filosofiškai silpninančio mokymo buvo išgalvota doktrina apie amžinąjį pabėgimą nuo savojo aš, pasineriant į visuotinę ramybę ir absoliučios sąjungos su Brahmanu, visos kūrinijos viršsiela, ramybę. Mirtingojo troškimas ir žmogiškasis siekis buvo veiksmingai pagrobti ir iš esmės sunaikinti. Daugiau negu du tūkstančius metų geriausieji Indijos protai stengėsi išsivaduoti iš visų troškimų, ir tokiu būdu durys buvo plačiai atvertos tam, kad patektų tie vėlesnieji kultai ir mokymai, kurie tikrai supančiojo daugelio indų tautų sielas dvasinio beviltiškumo grandinėmis. Iš visų civilizacijų, vedų-arijų civilizacija užmokėjo siaubingiausią kainą už Salemo evangelijos atstūmimą.

(1029.3) 94:2.5 Vien tiktai kasta negalėjo išsaugoti arijų religinės-kultūrinės sistemos, ir Dekano menkesnėms religijoms skverbiantis į šiaurę, išsivystė nusivylimo ir beviltiškumo amžius. Būtent šitomis tamsiomis dienomis kilo gyvybės neatėmimo kultas, ir jis nuo to meto išsilaikė iki šiol. Didelė dalis naujųjų kultų buvo atvirai ateistiniai, tvirtinantys, jog tokį išsigelbėjimą, koks tik yra įmanomas, galima pasiekti tiktai paties žmogaus pastangomis be kieno nors pagalbos. Bet šitos nevykusios filosofijos didelėje dalyje nuostatų galima pastebėti Melkizedeko ir net Adominių mokymų iškraipytų likučių.

(1029.4) 94:2.6 Tai buvo tie laikai, kada buvo sudaromi vėlesnieji induizmo tikėjimo, brahmanų, ir upanišadų raštai. Atstūmę asmeninės religijos mokymus per įtikėjimo asmeninį patyrimą su vienu Dievu, ir užteršti menkėjančios vertės ir silpninančių kultų ir tikėjimų potvyniu iš Dekano, su savo antropomorfizmais ir reinkarnacijomis, šventikai brahmanai energingai pasisakė prieš šituos teršiančius tikėjimus; buvo konkrečiai stengiamasi ieškoti ir surasti realią tikrovę. Brahmanai pradėjo deantropomorfizuoti indų sampratą apie dievybę, bet šitaip elgdamiesi jie padarė rimtą klaidą, kada sampratą apie Dievą nuasmenino, ir jie iškilo, ne su Rojaus Tėvo didingu ir dvasiniu idealu, bet su tolima ir metafizine visaapimančio Absoliuto idėja.

(1029.5) 94:2.7 Stengdamiesi išsaugoti save brahmanai buvo atstūmę Melkizedeko tą vieną Dievą, ir dabar jie liko su Brahmano hipoteze, su tuo neaiškiu ir apgaulingu filosofiniu aš, su neasmeniu ir nepajėgiu tuo, kuris Indijos dvasinį gyvenimą paliko bejėgį ir sugniuždytą nuo tos nevykusios dienos iki dvidešimtojo amžiaus.

(1029.6) 94:2.8 Būtent upanišadų užrašymo laikais Indijoje iškilo budizmas. Bet nepaisant jo sėkmės per tūkstantį metų, jis negalėjo varžytis su vėlesniuoju induizmu; nežiūrint aukštesnės moralės, jo ankstyvasis Dievo pavaizdavimas buvo net ir mažiau apibrėžtas negu induizme, kuris pasiūlė mažesnį skaičių ir asmenių dievybių. Galiausiai budizmas šiaurės Indijoje pasidavė prieš karingojo islamo puolimą, su savo aiškiai suformuluota Alacho kaip visatos Aukščiausiojo Dievo samprata.