Urantija > Urantijos Knyga > III DALIS. Urantijos istorija > 93 Dokumentas. Makiventa Melki... > 6. Melkizedeko susitarimas su ... >

6. Melkizedeko susitarimas su Abraomu

(1020.4) 93:6.1 Abraomas įsivaizdavo viso Kanaano užkariavimą. Jo pasiryžimą silpnino tiktai tas faktas, jog tokiam sumanymui Melkizedekas leidimo neduos. Bet Abraomas buvo beveik nusprendęs pradėti įgyvendinti šią kampaniją, kada jį ėmė graužti mintis, kad jis neturi sūnaus, kuris paveldėtų šitos siūlomos karalystės valdymą. Jis susitarė dėl kito susitikimo su Melkizedeku; ir būtent šio pokalbio metu Salemo dvasininkas, matomas Dievo Sūnus, įtikino Abraomą savo plano dėl materialaus užkariavimo ir žemiškojo valdymo atsisakyti vardan dangaus karalystės dvasinės sampratos.

(1020.5) 93:6.2 Melkizedekas Abraomui išaiškino kovos su amoritų konfederacija nevaisingumą, bet lygiai taip pat jis paaiškino, jog šitie atsilikę klanai savo kvailais papročiais tikrai naikina patys save, taip, kad po keletos kartų jie bus tiek nusilpę, jog Abraomo palikuonys, kurių skaičius per tą laiką bus labai smarkiai išaugęs, galės juos lengvai nugalėti.

(1020.6) 93:6.3 Ir Melkizedekas Saleme sudarė su Abraomu oficialią sutartį. Jis Abraomui tarė: “Pažvelk dabar aukštyn į dangų ir suskaičiuok žvaigždes, jeigu sugebėsi; tiek daug iš tikrųjų bus ir tavųjų palikuonių.” Ir Abraomas tikėjo Melkizedeku, “ir jam tai buvo užskaityta kaip teisumas.” Ir tada Melkizedekas Abraomui papasakojo istoriją apie Kanaano užėmimą, kurį ateityje įvykdys jo palikuonys po savo gyvenimo Egipte.

(1020.7) 93:6.4 Šita Makiventos sutartis su Abraomu reiškia didįjį Urantijos susitarimą tarp dievybės ir žmonijos, pagal kurį Dievas sutinka padaryti viską; žmogus sutinka tiktai tikėti Dievo pažadais ir laikytis jo nurodymų. Iki to laiko buvo tikima, jog išgelbėjimą gali užtikrinti tiktai darbai—aukos ir aukojimai; dabar, Melkizedekas vėl atnešė į Urantiją gerąją naujieną, jog išgelbėjimas, Dievo palankumas, turi būti gautas įtikėjimu. Bet šita paprasto įtikėjimo į Dievą evangelija buvo perdaug sudėtinga; vėliau semitų gentainiai buvo linkę sugrįžti prie ankstesniųjų aukų ir nuodėmės atpirkimo kraujo praliejimu.

(1021.1) 93:6.5 Nedaug laiko praėjus po šitos sutarties sudarymo, sutinkamai su Melkizedeko pažadu gimė Izaokas, Abraomo sūnus. Po Izaoko gimimo, Abraomas labai rimtai pažvelgė į savo susitarimą su Melkizedeku, nuvyko į Salemą tam, kad jis būtų išdėstytas raštiškai. Būtent viešai ir oficialiai prisiimdamas šitą įsipareigojimą savo vardą jis pakeitė iš Abramo į Abraomą.

(1021.2) 93:6.6 Didžioji dauguma Salemo tikinčiųjų praktikavo apipjaustymą, nors Melkizedekas to daryti niekada neliepė. Nors Abraomas visada labai priešinosi apipjaustymui, bet šita proga jis nusprendė šį įvykį sureikšminti, oficialiai pritardamas šitam ritualui kaip Salemo susitarimo patvirtinimo ženklui.

(1021.3) 93:6.7 Būtent po šito tikro ir viešo savo asmeninių ambicijų atsisakymo vardan Melkizedeko didesnių planų jam Mamrės lygumose pasirodė trys dangiškosios būtybės. Šis įvykis yra faktas, nepaisant to, kad jis buvo siejamas su vėliau išgalvotais pasakojimais, susijusiais su realiu Sodomos ir Gomoros sunaikinimu. Ir šitos legendos apie tų dienų atsitikimus parodo, kokia buvo atsilikusi net ir tokių nesenų laikų moralė ir etika.

(1021.4) 93:6.8 Sudarius iškilmingą sutartį, buvo pasiektas visiškas susitaikymas tarp Abraomo ir Melkizedeko. Abraomas vėl tapo Salemo kolonijos civiliniu ir kariniu vadovu, kuris aukščiausio pakilimo metu turėjo daugiau negu vieną šimtą tūkstančių nuolatinių dešimtinės mokėtojų pagal Melkizedeko brolijos sąrašus. Abraomas žymiai patobulino Salemo šventyklą ir parūpino naujas palapines visai mokyklai. Jis ne tik išplėtė dešimtinės sistemą, bet taip pat ir įgyvendino pagerintą mokyklos užsiėmimų organizavimo metodiką, be to, daug prisidėjo prie geresnio misionierių propagandos skyriaus valdymo. Jis taip pat daug padarė, kad pagerintų bandas ir Salemo pienininkystės projektų pertvarkymą. Abraomas buvo gudrus ir sumanus verslininkas, turtingas žmogus tų laikų požiūriu; jis nebuvo perdėtai religingas, bet jis buvo visiškai nuoširdus, ir jis iš tiesų tikėjo Makiventa Melkizedeku.